Inkaras

Apie autorių 

 1997 metų balandis, 

Mielas drauge Kristuje,

Pragaras tikrai yra. Biblija sako, jog tai ugnies ežeras ir kas ten patenka, kankinsis amžinai, dieną ir naktį per amžių amžius. (Apreiškimas 20:10).  

Mes siunčiame Jums šią knygą ne norėdami jus gąsdinti, o dėl to, kad Jūs nuoširdžiai užjaustumėte tuos, žmones, kuriems Jūs tarnaujate kaip misionierius ar Dievo tarnas. 

Šios knygos autorė, Meri K.Bakster, pasišventusi Dievo tarnaitė ir dvasios karys. Ši knyga jau daugelį metų yra labiausiai skaitomų krikščioniškosios literatūros knygų sąraše Amerikoje.

Mes, „Manno” Misionierių bažnyčia, meldėmės už šios knygos platinimą per mūsų bažnyčią nuo 1997 metų sausio. Dievui padedant mes sėkmingai pasiuntėme 800 šios knygos egzempliorių draugams ir kitoms Amerikos bažnyčioms. Mums buvo pranešta, kad Šventoji Dvasia plačiai apšviečia tuos, kurie ją skaito.

Mes nuoširdžiai meldžiamės, kad ir Jūs, per Šventosios Dvasios malonę,  plačiai atvertumėte savo savo širdis ir žmonės taptų daug dvasingesni.

Tapkite Dievo Karalystės žodžio skleidėjais ir nenugalimais dvasinės kovos kariais prieš piktąsias dvasias, Jo garbei.

Mes meldžiame Dievo palaimos Jums, Jūsų šeimai ir Jūsų parapijai.

 

Su didžiausia pagarba Kristuje, „Manno” Misionierių bažnyčia, Los Andželas, Kalifornija, 90020 JAV.

 

 

  

         Pratarmė

 

Markus Bax teigė, jog knygos dažnai vadinamos protingais vaikais, ir tai tikra tiesa. Šiems „vaikams”, atsitiktinai ar tikslingai, gimusiems žmogaus kūrybos rezultate, be skirties nuo tikrųjų vaikų, lemta gyventi savo gyvenimą. Tai, su kuo knygos susiduria šiame pasaulyje, pilnai galima sulyginti su su bet kurios žmoniškosios esybės gyvenimu. Joms būdingos visos žmoniškosios emocijos. Ir nėra keista, kad jos bijo būti padėtomis ant lentynos ir būti pamištomis visam laikui.

Aš tykiu, kad skirtingai nuo kitų knygų, Šventoji Dvasia suteiks šiam kūriniui gyvavimą ilgiems amžiams. Visa, kas aprašoma šioje knygoje, yra ypač vertinga Kristui ir Dievo palaimą, tvyrančią šioje knygoje, pajus kiekvienas ją skaitantis.

Aš, kaip Meri Katrina Bakster pastorius, pilnai palaikau šios knygos teiginius ir meldžiu Dievą, kad jis leistų šiam kūriniui plačiai pasklisti po pasaulį, kad tūkstančiai ją skaitydami pažintų Kristų kaip Dievą ir Gelbėtoją.

 

Dkt. T.L Louer, Dievo Nacionalinės bažnyčios vyresnysis pastorius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

          Įžanga

  

  

  

Aš suprantu, kad be Dievo Jėzaus Kristaus antgamtiškos pagalbos nei ši knyga, nei kas nors kita, surišta su pomirtiniu gyvenimu, negali būti parašyta. Tik Jėzus laiko raktus nuo pragaro ir tik jis, savo gyvybės kaina, suteikė mums galimybę patekti į Dangų.

Aš manau, kad šios knygos parašymo pagrindu buvo ilga, sukelianti ilgėjimąsi , atskirtis ir turtinga gyvenimo patirtis. Tikrovėje parašyta knyga išlaukė keletą metų, kol buvo atskleista. Dievo apreiškimas pasiekė mane 1976 metais. Prireikė aštuonių mėnesių, kad visą tai surašyčiau ant popierius, rankraščio paruošimas ir redagavimas tęsėsi dar keletą metų. Dar metų prireikė tam, kad pagal tvarką  būtų sudėliotos nuorodos į Šventąjį Raštą.

Knyga baigta rašyti 1982-1983 metais. Be to, 40 dienų Jėzus vedžiojo mane po pragarą.

Dabar aš suprantu, kad Viešpats ruošė mane šios knygos parašymui nuo pat vaikystės, kada aš svajodavau apie Dievą. Man gimus, iš aukščiau man buvo duota begalinė meilė pražuvusioms sieloms ir aš be galo norėjau matyti sielas išgelbėtomis.

Po to, kai Viešpats Jėzus [ 1976 metais] man pasirodė ir pasakė, kad aš esu atrinkta specialiai paskirčiai, Jis man tarė: „Mano vaikelį, Aš tau pasirodau, kad apšviesčiau žmones, nes Viešpats Dievas pasirinko tave , kad užrašytum viską, ką Aš tau parodysiu ir papasakosiu. Aš noriu atverti tau pragaro realybę, kad po to daugelis galėtų atgailauti ir  išsigelbėti dėl savo klystkelių, kol dar nėra per vėlu.

Aš, Viešpats Jėzus Kristus, paimsiu tavo sielą iš tavo kūno ir nusiųsiu ją į pragarą, kitas vietas, kur Aš norėsiu, kad tu visą tai pamatytum. Aš tau parodysiu Dangaus karalystę, dausas ir daug ką tau atversiu” .

 

Meri Katrina Bakster

 

 

 

 

 

    Katrin nuo Jėzaus

 

„Tu gimei tam, kad parašytum ir papasakotum apie tai, ką Aš tau parodysiu ir papasakosiu. Todėl, kad tai yra patikima ir tikra. Tavo pašaukimas- leisti žmonėms suprasti, kad pragaras yra ir, kad Aš, Jėzus, buvau Dievo siųstas išgelbėti juos nuo pragaro kančių”.

 

  

  

  

  

  

  

  

  

  

  

  

  

  

I SKYRIUS  

  

Į pragarą.

 

1976 m. kovo mėnesį, kai aš meldžiausi namuose, man apsireiškė Viešpats Jėzus Kristus. Jau keletą dienų aš labai karštai meldžiausi, kai pajutau stiprų Dievo buvimą. Jo jėga ir Jo žodžiai užpildė namus. Ryški šviesa apšvietė kambarį, kuriame aš meldžiausi, o mane apėmė keistas džiugesio jausmas.

Šviesa liejosi bangomis, kurios ritosi ir raibuliavo. Viena po kitos banga užliedavo bangą ir banga išsiliedavo iš bangos. Tai buvo nuostabus reginys.  Po to Dievas prabilo.

Jis tarė: „Aš esu Jėzus Kristus, tavo Viešpats. Ir Aš noriu tau atskleisti tiesą, kad paruoščiau  šventuosius Mano sugrįžimui ir daugelį atvesčiau  į tiesos kelią. Žinokit - Tamsos jėgos realios, o Paskutinis teismas - tikrovė.

Mano vaike, Mano dvasia  paims tave į pragarą ir parodys tau tai, ką Aš norėsiu parodyti, kad pasaulis apie tai žinotų. Aš pasirodysiu tau daug kartų. Aš paimsiu tavo sielą iš tavo kūno ir tikrai nuvesiu tave į  pragarą.  

Aš noriu, kas tu parašytum knygą ir papasakotum apie tai, ką regėjai, ką Aš tau parodžiau. Tu ir Aš pereisime per pragarą kartu. Užrašyk apie viską, kas buvo, yra ir bus. Mano žodžiai teisingi, tikri ir neginčijami. Tai Aš, Aš- ir nėra kito Dievo apart manęs”.

„Brangus Viešpatie,- sušukau aš,- ką Tu nori, kad aš paradyčiau?”

Visa savo esybe norėjau maldauti Jėzaus, dėkoti už Jo apsireiškimą. Kad tai aprašyčiau geriausiu būdu, galiu pasakyti, kad mane užvaldė begalinė meilė. Tai buvo pati nuostabiausia, suteikianti ramybę, džiugiausia  ir stipriausia  meilė, kokia aš kada nors jaučiau. Aš ėmiau garbinti Dievą. Staiga aš panorau atiduoti Jam visą savo gyvenimą, kad Jis panaudotų jį žmonių gelbėjimui iš nuodėmių. Aš jaučiau savo kūnu ir siela, kad tai buvo Jėzus - Dievo sūnus, ir Jis buvo čia, mano kambaryje. Aš nerandu žodžių, kad išreikščiau Jo palaimingą buvimą su manimi. Bet aš suvokiau, kad aš žinau, jog tai buvo Viešpats.

„Tai štai, mano vaike, - tarė Jėzus ,- Aš noriu paimti tave Savo Dvasia į pragarą, kad tu galėtum aprašyti jo realybę, papasakoti visai žemei, kad pragaras yra ir išvesti paklydėlius iš tamsos į šviesą, paskelbdama Gerąją Jėzaus Kristaus Naujieną.”

Akimirksniu mano siela buvo paimta iš mano kūno. Su Jėzumi aš pasikėliau iš kambario į viršų, į padanges. Aš aiškiai suvokiau, kas su manimi darosi. Aš mačiau apačioje savo vyrą ir vaikus, kurie miegojo namuose, savo lovose. Aš buvau lyg tai numirusi ir mano kūnas liko gulėti patale, kai tuo pačiu metu mano dvasia kilo kartu su Jėzumi į viršų. Atrodė, kad namo stogas nuslinko į šoną ir aš galėjau matyti visą savo miegančią šeimą.

Aš pajutau Dievo prisilietimą ir jis tarė:

„Nebijok. Jie bus išgelbėti”. Jis žinojo mano mintis.

Aš pasistengsiu, pagal savo galimybes, kiek įmanoma geriau papasakoti jums, žingsnis po žingsnio , ką aš mačiau ir jaučiau. Kai kurių dalykų aš nesupratau, Viešpats Jėzus atvėrė man daugumos jų reikšmę, bet kai ko Jis man nepaaiškino.

Aš žinojau tada ir žinau dabar, kad viskas vyko tikrovėje ir tik Dievas galėjo man tai parodyti. Tebūnie Šventas Jo vardas.

Žmonės, patikėkite manimi - pragaras realus, mano dvasia ten buvo nuvesta daug kartų, kol buvo ruošiamas šis apreiškimas.

Greitai mes pasikėlėme aukštai  į padanges. Aš pasisukau ir pažiūrėjau į Jėzų. Jis buvo pilnas orumo ir jėgos ir kartu be galo ramus. Ramuma spinduliavo iš Jo. Jis paėmė mano ranką  ir nuramino: „ Aš myliu tave. Nebijok, nes Aš su tavimi”.

Po to mes pradėjome kilti vis aukščiau ir aukščiau į dangų. Tada apačioje aš išvidau žemę. Daugelyje žemės vietų buvo išsimėčiusios įdubos [sūkuriai] , kurie kilo iš žemės gelmių ir sukosi apie savo ašį tai į vieną, tai į kitą pusę. Jie judėjo aukštai virš žemės ir atrodė kaip gigantiški purvini verpetai, kurie be paliovos judėjo. Jie kilo virš visos žemės .

„Kas tai ?” - paklausiau aš Viešpaties Jėzaus, kai mes priartėjome prie vieno iš jų.

„Tai pragaro vartai, -  tarė Jis. - Mes pateksime į pragarą pro vienus iš jų.”

Iš karto mes patekome į vieną iš sūkurių. Viduje jis atrodė kaip tunelis, besisukiojantis kaip verpetas.  Mus apgaubė gili sutema, o su ja atėjo baisus dvokas,  tiesiog užgniaužęs man kvapą. Šonuose ir išilgai tunelio, sienose buvo išsirikiavusios šlykščios  gyvos figūros. Tamsiai pilkos spalvos padarai judėjo ir, kai mes ėjome pro šalį,  maivėsi ir urzgė. Be jokio paaiškinimo aš supratau, kad jos buvo piktos.

Nors figūros buvo pritvirtintos prie sienos, tačiau jos galėjo daugiau - mažiau judėti. Nuo jų sklido  nepakenčiamas dvokas, jos piktai riaumojo ant mūsų, ir skleidė pačius baisiausius garsus. Aš pajutau nematomą, pyktą energiją, kuri tvyrojo tunelyje.

Retkarčiais tamsoje aš galėjau išskirti figūras. Daugumą jų dengė purvinas rūkas. „ Dieve, kas tai?” -  paklausiau aš, stipriai laikydama Jėzaus ranką. Jis atsakė : „ Tai pyktosios dvasios, pasiruošusios sugrįžti į žemę, kada velnias duos ženklą.”

Kai mes leidomės į vidurį tunelio, piktosios figūros kikeno ir tyčiojosi iš mūsų. Jos bandė mus paliesti, tačiau negalėjo to padaryti dėl Jėzaus jėgos. Pats oras buvo sušvinkęs ir purvinas, tik  Jėzaus dalyvavimas palaikė mane, kad aš nešaukčiau iš siaubo.

O taip, toje vietoje aš viską jaučiau : aš galėjau girdėti, matyti, pergyventi, jausti kvapus ir netgi pykti. Atrodo, kad mano jutimo organai tapo dar jautresni,  kvapas, ir purvas beveik susargdino mane.

Riksmai užpildė erdvę, kai mes priartėjome prie tunelio pagrindo. Ausį rėžiantys, širdį plėšiantys šauksmai kilo tamsiu tuneliu prieš mus. Įvairiausi garsai virpino erdvę. Visur aplink save aš jaučiau baimę, mirtį ir nuodėmę. Pats šlykščiausias kvapas, kurį aš kada nors jaučiau, užtvindė orą. Tai buvo pūvančio kūno smarvė, kuri, atrodė, kilo iš visur. Niekada žemėje aš nejaučiau tokio blogio ir negirdėjau tokių nusivylimo šauksmų, nevilties. Greitai aš supratau, kad tai buvo mirusiųjų balsai ir pragaras buvo jais užpildytas.

Priešais mus aš pajutau pikto vėjo dvelksmą ir silpnai siurbiančią jėgą. Šviesa, panaši į platų žaibo blyksnį, pervėrė juoda tamsą ir metė tamsius šešėlius ant sienų. Aš sunkiai galėjau atskirti kažkieno šešėlį prieš mane. Aš su baime atšokau, kai supratau, kad priešais mus šliaužia didžiulė gyvatė. Kai aš geriau įsižiūrėjau, pamačiau, kad aplinkui knibždynas šitokių padarų.

Jėzus man tarė: „Mes greitai įeisim į kairiąją pragaro koją. Priekyje tu pamatysi ir pajusi neapsakomą liūdesį, širdį veriantį skausmą ir neaprašomus baisumus. Kai eisime per pragarą, būk šalia Manęs ir Aš tave apginsiu.”

„Tai ką tu pamatysi - perspėjimas, - pasakė Jis, - knyga, kurią tu parašysi, išgelbės daug sielų nuo pragaro. Tai ką tu matai - iš tikro egzistuoja. Tačiau nebijok, Aš būsiu su tavimi.”

Pagaliau Viešpats Jėzus ir aš pasiekėme tunelio dugną. Mes pasiekėme pragarą. Aš pasistengsiu sukaupti visus savo sugebėjimus, kad papasakočiau jums, ką aš mačiau ir išdėstyčiau tai ta tvarka, kokia tvarka Viešpats leido man viską matyti.

Prieš mus, kiek aprėpia akys, kažkas šmėžavo, skraidė, blaškėsi ten ir atgal. Dejonės ir ripuojanti rauda pripildė atmosferą. Priekyje, viršuje, aš pamačiau blankią šviesą  ir mes pajudėjome link jos. Takelis buvo sausas, bet padengtas dulkių sluoksniu. Greitai mes buvome prie įėjimo į mažą tamsų tunelį.

Kai kurių dalykų aš negaliu aprašyti: jie perdaug baisūs, kad juos aprašytum. Pragare galima patirti neapsakomą baimę. Aš žinau, jog jei Jėzaus nebūtų šalia, aš iš ten nebūčiau grįžusi. Tai aprašydama, kai kurių reiškinių, kuriuos aš mačiau, aš nesupratau, bet Dievas žino viską. Jis padėjo man suprast didžiąją dalį to ką, aš mačiau.

Leiskite jus perspėti - niekada nenorėkite patekti į tą vietą. Tai baisi vieta, pilna kančių, nepakeliamo skausmo ir amžino liūdesio. Jūsų siela visada liks  gyva. Siela gyvena amžinai. Tai yra realybė  jums ir jūsų sielai,  ir jūs galite pasirinkti dangų ar pragarą.

Tiems, kurie galvoja, kad pragaras yra žemėje, aš atsakysiu, kad -  jie teisūs! Pragaras yra žemės centre ir sielos ten kankinasi dieną ir naktį. Pragare nėra nei švenčių, nei vakarėlių, nei meilės, nei užuojautos, nei poilsio, Tai  nepakeliamų kančių ir širdgėlos vieta.

 

 

            II SKYRIUS

  

Kairioji pragaro koja

  

            Šlykšti smarvė tvyrojo ore. Jėzus tarė man: „Kairioje pragaro kojoje yra daug duobių. Šitas tunelis išsišakoja į kitas pragaro dalis, bet mes kurį laiką praleisime čia.

            Tai, ką tu pamatysi, visada liks su tavimi. Pasaulis turi žinoti apie pragaro realybę. Dauguma nusidėjėlių, ir net kai kurie iš Mano žmonių, netiki, kad pragaras yra realus. Aš tave pasirinkau, tam, kad jiems atverčiau akis. Viskas, ką Aš tau parodysiu apie pragarą ir jo realybę, yra tikra.”

            Jėzus man pasirodė ryškios šviesos, ryškesnės už saulę,  pavidalu. Tos šviesos centre matėsi žmogaus siluetas. Kartais aš Jėzų regėdavau kaip žmogų, kartais kaip dvasią.  Jis vėl prabilo: „ Mano vaike, kai Aš kalbu - kalba Tėvas, nes Tėvas ir Aš - yra viena. Atminkite: mylėti ir atleisti vienas kitam - aukščiau visko. Dabar eisime, sek paskui Mane.”  

            Kai mes ėjome, pyktosios dvasios spruko nuo Viešpaties. „O, Dieve, o,  Dieve, - šaukiau aš, - kas toliau?”

            Kaip ir ankščiau minėjau, visi mano jutimo organai pragare veikė. Ir visi tie, kurie yra pragare, viską jaučia. Manieji jutimai tuo momentu dirbo pilnai. Siaubas sklido iš visų pusių, ir nenusakomi pavojai buvo visur.  Kiekvienas mano žengtas žingsnis buvo vis baisesnis už buvusįjį.

            Tunelio viršuje labai greitai atsidarydavo ir užsidarydavo  lango dydžio įėjimai ir išėjimai. Šauksmai užpildė aplinką, kada pro mus praskrido daug piktųjų dvasių, kurios išlėkė pro pragaro vartus. Greitai mes buvome tunelio gale. Aš virpėjau iš išgąsčio dėl pavojaus ir visų  kitų baisybių.

            Aš buvau dėkinga Jėzui už  apsaugą, ir  dėkoju Dievui už Jo galybę, ginančią mus net pragaro gelmėje. Tačiau, net su tokiu apsaugos skydu, aš nuolat kartojau: „Ne mano valia Viešpatie, tebūnie Tavo valia!” .

            Aš pažvelgiau į savo kūną ir pirmą kartą pastebėjau, kad esu dvasios pavidale, tačiau mano kontūrai buvo, kaip mano figūra. Man buvo įdomu, kas bus toliau.

            Jėzus ir aš žengėme iš tunelio ant plataus tako, kurio abejose pusėse buvo žemė. Visur, kiek aprėpia akys buvo ugnies duobės. Duobės buvo 3 fūntų  ( 1 funtas = 30,5 cm) gylio ir 4 funtų diametro. Jos buvo katilo formos. Jėzus tarė: „Kairiojoje pragaro kojoje tokių duobių daug. Eime, Aš tau parodysiu keletą iš jų”.

            Aš stovėjau ant tako šalia Jėzaus ir žvelgiau į vieną iš duobių. Duobės kraštai buvo iš sieros, kuri švietė raudona spalva, kaip šviečia žarijos ugnyje. Duobės centre buvo prarasta siela, kuri mirė ir pateko į pragarą. Ugnis įsidegdavo duobės dugne, kildavo į viršų ir pasiekdavo prarastą sielą. Po akimirkos ugnis aprimdavo ir tik raudonos anglys ruseno pelenuose, tačiau po to ugnis vėl įsiliepsnodavo ir iš naujo apimdavo sielą, besikankinančią duobėje.

            Aš pažiūrėjau ir pamačiau, kad prarastoji siela buvo sukaustyta stikle. „ Mano Viešpatie, - sušukau aš, tai pamačiusi, ar gi Tu negali jų paleisti?” Koks baisus reginys! Aš pagalvojau: „Juk tai galėjau būti ir aš”. Aš tariau: „Viešpatie, kaip liūdna matyti ir žinoti, kad ten viduje gyva siela”.

            Aš išgirdau klyksmą iš pirmosios duobės centro. Mačiau šaukiančią, stikle esančią sielą: „ Jėzau, pasigailėk !”

            „ O , Viešpatie! “-  sušukau aš. Tai buvo moters balsas. Aš žiūrėjau į ją ir norėjau ištraukti iš ugnies. Jos vaizdas mane pritrenkė.

            Moters skeletas, apgaubtas purvinai -  pilko rūko, kalbėjo su Jėzumi. Aš girdėjau visa tai būdama šoko būsenoje. Tai buvo pūvantis kūnas, nuo kaulų kadaruojančiais mėsos gabalais, kurie jai degant, krisdavo ant duobės dugno. Ten, kur kada tai buvo jos akys, buvo tuščios duobės. Plaukų ji neturėjo.

            Ugnis įsižiebdavo prie jos kojų ir mažais liepsnos liežuvėliais  palaipsniui apimdavo visą jos kūną. Moteris, atrodė, degė nuolatos, net tada kai ugnis tik ruseno raudonais angliukais. Iš jos vidaus sklido šauksmai ir dejonės: „Viešpatie, Viešpatie, aš noriu išeiti iš čia!”

            Ji veržėsi prie Jėzaus. Aš pažiūrėjau į Jėzų. Jo veide buvo gilus liūdesys. Jėzus tarė man: „ Mano vaike, tu čia tam su Manimi, kad pasaulis žinotų, kad nuodėmė neužsibaigia mirtimi, kad pragaras tikrai yra”.

            Aš vėl pažvelgiau į moterį, kirminai iššliaužė iš jos skeleto kaulų. Ugnis jiems nekenkė. Jėzus tarė: „Ji jaučia ir žino, kad tie kirminai jos viduje”.

            „ Dieve, būk gailestingas!” - sušukau aš, kai ugnis vėl įsiliepsnojo ir prasidėjo baisus degimas. Stiprūs šauksmai ir gilus verksmas drebino šios moters - sielos kūną. Ji buvo prarasta, jokios išeities nebuvo.  „ Jėzau, dėl ko ji čia?” - paklausiau aš tyliai nes buvau labai išsigandusi.

            Jėzus tarė: „Einam”.

            Takas ant kurio mes stovėjome, vingiavo tarp šių duobių, tiek kiek akys aprėpia. Ten esančių mirusiųjų verksmas, susimaišęs su dejonėmis ir baisiais šauksmais, smelkėsi man į ausis iš visų pusių. Pragare nebuvo ramybės. Mirusiųjų ir supuvusių kūnų dvokas  tvyrojo ore.

            Mes priėjome prie sekančios duobės. Duobės, kuri buvo tokio pat dydžio,  kaip ir prieš tai buvusioji, viduje buvo kitas skeletas. Vyriškas balsas šaukė iš duobės: „ Viešpatie, pasigailėk manęs!” tik tada, kai jie kalbėjosi, aš galėjau atskirti, ar siela buvo vyro ar moters.

            Stiprus rypuojantis verksmas sklido nuo to vyro. „ Aš taip gailiuosi, Jėzau. Atleisk man, išvesk mane iš čia. Aš esu šioje kankinimo vietoje ištisi metai. Aš meldžiu Tavęs, leisk man iš čia išeiti!” Stipri rauda drebino jo skeletą, kai jis prašė: ” Prašau, Jėzau, leisk man išeiti!”  Aš pažvelgiau į Jėzų ir mačiau, kad jis taip pat verkia.  

            „Viešpatie Jėzau, - šaukė žmogus iš duobės, - nejaugi aš nepakankamai atkentėjau už savo nuodėmes? Jau 40 metų praėjo nuo mano mirties”.

            Jėzus atsakė: „ Parašyta: „Tikėjimu gyvas būsi!” Visi pašaipūnai ir netikintys degs ugnies ežere. Tu neišpažinai tikėjimo. Daug kartų Mano žmonės buvo siųsti pas tave, bet tu jų neklausei, tu juokeisi iš jų, ir atstūmei Gerąją Naujieną. Nežiūrint to, jog Aš numiriau už tave ant kryžiaus, tu iš Manęs tyčiojais ir nesigailėjai dėl savo nuodėmių. Mano Tėvas davė tau daug galimybių išsigelbėti, jeigu tik tu būtum paklausęs!” - verkė Jėzus.

            „ Aš žinau, Viešpatie, aš žinau! - šaukė tai, kas ankščiau buvo žmogumi, - bet gailiuosi dabar”.

            „ Per vėlu, - atsakė Jėzus, - bausmė paskirta”. Vyras tęsė: „ Viešpatie, čia ateis kai kurie mano giminės, nes  jie irgi netikėjo ir  neatgailavo. Meldžiu leisk, Viešpatie, nueiti man ir pasakyti jiems, kad jie turi gailėtis, kol ne vėlu, kol jie dar žemėje. Aš nenoriu, kad jie patektu čia”.

            Jėzus tarė: „ Jie turi savo dvasios vadovus, mokytojus, seniūnus - visi neša Gerąją Naujieną. Jie tavo artimiesiems ir išaiškins. Be to, jie gali pasinaudoti šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis ir kitais būdais sužinoti apie Mane. Aš nusiunčiau pas juos savo tarnus, kad jie galėtų įtikėti ir išsigelbėti. Jeigu jie  nepatikės, net tada,  kada girdės Evangeliją, tai ir prisikėlusieji iš numirusių jų neįtikins”.

            Tada vyras stipriai įsižeidė ir pradėjo prakeiksmus. Iš jo vidaus sklido pikti, šventvagiški žodžiai. Aš su siaubu žiūrėjau į jį ir mačiau, kaip liepsnos pakilo ir apėmė jo irstantį, pūvantį kūną, kuris pradėjo degti ir kristi dugnan. Šio mirusio vyro apvalkalo viduje aš pamačiau jo sielą. Ji atrodė kaip purvinai- pilkas rūkas, gaubiantis skeletą.

Aš pasisukau į Jėzų ir sušukau: „Viešpatie, kaip baisu!”

            Jėzus tarė: „Pragaras realus. Teismas realus. Mano vaike, aš taip juos myliu. Čia tik bauginančių dalykų, kuriuos aš tau turiu parodyti, pradžia. Bus dar baisiau.

Pasakyk pasauliui nuo Manęs, kad pragaras egzistuoja, kad vyrai ir moterys turės gailėtis už savo nuodėmes. Eime. Sek paskui Mane. Mes privalome  eiti toliau”.

            Sekančioje duobėje buvo smulkaus sudėjimo moteriškė, kuriai buvo apie 80 metų. Aš negaliu pasakyti, kaip aš nustačiau jos amžių, bet nustačiau  ir tiek.  Dėl pastovaus degimo, oda nuo skeleto buvo dingusi, buvo likę tik kaulai ir purvinai- pilka siela. Aš žiūrėjau, kaip liepsna ją degina. Greitai liko tik pliki kaulai. Iš jų vidaus šliaužė kirmėlės, kurių ugnis sudeginti negalėjo.

„Viešpatie, kaip baisu!- šaukiau aš, - aš nežinau ar pajėgsiu eiti toliau, nes visa tai taip baisu ir neįtikėtina”. Kiek aprėpė mano akys, sielos degė duobėse.

„Mano vaike, štai kodėl tu čia, -  atsakė Jėzus,-  tu privalai žinoti tiesą apie pragarą ir tai papasakoti. Yra dangus. Yra  ir pragaras! Eime, mes privalome eiti toliau”.

Aš žvilgterėjau į moteriškės pusę. Jos šauksmai buvo tokie sielvartingi. Aš mačiau, kaip ji lyg maldai  sudėjo savo kaulėtas rankas. Aš negalėjau sulaikyti verksmo. Aš buvau dvasios pavidale, ir aš raudojau. Aš žinojau, kad žmones pragare jaučia tą patį.

Jėzus skaitė mano mintis. „Taip, vaikeli, - tarė Jis,-  Kai žmones čia patenka, jie jaučia, mąsto, kaip ir žemėje. Jie prisimena savo šeimas, draugus ir viską tą laiką, kai dar buvo galima atgailauti, bet jie to atsisakė. O, kad jie būtų patikėję Šventuoju Raštu ir atgailavę, kol dar nebuvo vėlu! “.

Aš vėl pažvelgiau į pagyvenusiąją moterį ir tik dabar pastebėjau, kad ji turi tik vieną koją, o dubens kauluose pragręžtos skylutės. „Kas tai, Jėzau?“- paklausiau aš.

Jis paaiškino: „ Vaikeli, kai ji gyveno žemėje, ji sirgo vėžiu ir kentėjo baisius skausmus. Buvo daryta operacija, kad ją išgelbėti. Sužiaurėjusi senoji moteriškė pragulėjo daugelį metų. Daug Mano žmonių ėjo melstis už ją ir pasakyti jai, kad Aš galėjau ją išgydyti. Ji atsakė: „Dievas man taip padarė!”, - ir nesigailėjo, ir nepatikėjo Gerąja Naujiena. Ji kartą Mane net pajuto, tačiau tai jai sukėlė tik neapykantą.

Ji pasakė, kad Dievas jai nereikalingas ir ji nenorinti, kad Aš ją išgydyčiau. Vis tik Aš, norėdamas padėti jai pagyti, prašiau jos priimti Mano palaiminimą, tačiau ji atsuko Man nugarą ir prakeikė Mane. Net po to, kai ji nuo Manęs nusisuko,  Mano Dvasia maldavo ją priimti Mano palaiminimą. Aš dar bandžiau paveikti ją Savo Dvasia, tačiau ji neklausė. Pagaliau ji numirė  ir pateko čia”.

Pagyvenusioji moteris šaukėsi Jėzaus: „Viešpatie Jėzau, prašau atleisti man dabar. Aš gailiuosi, kad neatgailavau, kol gyvenau žemėje”. Raudodama ji šaukė Jėzui: „O, jei aš būčiau atgailavusi anksčiau, kol nebuvo vėlu! Viešpatie  padėk man išeiti iš čia. Aš tarnausiu Tau, aš būsiu gera. Nejaugi aš dar nepakankamai prisikentėjau? Kodėl aš laukiau iki tol, kol tapo per vėlu? Kodėl aš laukiau iki tol, kol Tavo Dvasia nustojo kovoti su manimi? „

Jėzus atsakė: „Tu turėjai galimybę,  po galimybės gailėtis ir Man tarnauti”. Kai mes pasišalinome, Jėzaus veidas buvo liūdnas.

Matydama, kaip pagyvenusioji moteris klykia, aš paklausiau: „Viešpatie, kas toliau?”

Visur aplink tvyrojo baimė, sielvartas, šauksmai iš skausmo, mirties atmosfera. Jėzus ir aš ėjome sukaustyti liūdesio ir gailesčio iki kitos duobės. Tik padedant Jėzui aš galėjau eiti toliau. Jau toli būdama, aš girdėjau pagyvenusios moters šauksmus ir apgailestavimus, prašymus atleisti. „ O, kad  aš galėčiau jai kuo nors padėti ?” - galvojau aš.

 Nusidėjėli, prašau, nelauk kol Dievo Dvasia nustos su tavimi kovoti.

Sekančioje duobėje klūpojo moteris, ji lyg ko ieškojo. Jos skeletas taip pat buvo skylėtas. Jos kaukai kyšojo, o suplėšyti rūbai degė. Ant jos galvos plaukų nebuvo. Buvo tik skylės, kur turėjo būti akys ir nosis. Apie jos kojas, kur ji klūpojo ir kabinosi už sieros duobės kraštų, ruseno ugnelė. Ugnis pliūptelėjo prie jos rankų, mirusiosios kūnas kentėjo.

Prasiveržė graudi jos rauda: „ O,Viešpatie, Viešpatie !!! - šaukė ji,- Aš noriu ištrukti iš čia!” Mes ją stebėjom, pagaliau, ji kojomis pasiekė duobės viršų. Aš pagalvojau, kad ji ištruks, kai baisus demonas dideliais sparnais, kurių galai atrodė aplaužyti, pakibo virš jos. Jis buvo rudai-juodos spalvos, visas plaukuotas. Jo akys buvo giliai įkritę, o ūgis panašus, kaip pilkosios- amerikietiškosios meškos. Demonas puolė prie moters ir stipriai pastūmė ją atgal į ugnies duobę. Aš su siaubu žiūrėjau, kaip ji krito. Man norėjosi paimti ją ant rankų ir prašyti Dievo pagydyti ją ir paleisti iš čia.

Jėzus, žinodamas mano mintis, tarė: „Mano vaike, Dievo nuosprendis priimtas. Dar tada, kai ji buvo vaikas, Aš kviečiau ir kviečiau ją atgailauti ir tarnauti Man. Kai jai buvo 16 metų, Aš atėjau pas ją ir tariau: „ Aš myliu tave. Atiduok savo gyvybę už Mane, sek paskui Mane, nes aš tave šaukiu specialiam tikslui”. Aš ją šaukiau visą gyvenimą, bet ji manęs neklausė. Ji sakė: „Kada nors aš Tau tarnausiu. Šiuo metu aš neturiu Tau laiko. Nėra laiko, nėra laiko, mano gyvenimas pilnas linksmybių ir džiaugsmo. Nėra laiko, nėra laiko, Tau Jėzau. rytoj būsiu”. Rytojus niekada neatėjo, kadangi ji laukė per ilgai.”.

Moteris šaukė Jėzui: „ Mano siela tikrai kankinasi. Nėra jokios išeities. Aš žinau, kad aš norėjau viso pasaulio, Viešpatie. Aš norėjau turtų, garbės, pasisekimo ir tai gavau. Aš galėjau viską nupirkti, ko norėjau; aš buvau pati gražiausia, ir savo laiku rengiausi gražiausiai iš visų moterų.  Aš buvau pati sau vadovė. aš buvau turtinga, mane lydėjo garbė ir pasisekimas, bet aš supratau, kad negaliu jų pasiimti su savimi po mirties. O, Viešpatie, pragaras baisus. Aš negaliu pailsėti nei dieną , nei naktį. Aš visą laiką jaučiu skausmą ir kančias. Padėk man, Viešpatie”, - šaukė ji.

Moteris aistringai žiūrėjo į Jėzų ir kalbėjo: „ Mano mielas Viešpatie, jeigu aš tik būčiau Tavęs klausiusi! Aš to visada gailėsiuos. Aš planavau kada nors Tau tarnauti, kada būsiu pasiruošusi. Aš galvojau, kad visada Tave rasiu, tačiau aš apsirikau! Dėl savo grožio aš buvau viena iš geidžiamiausių, tūrinčių didžiausią pasisekimą moterų. Aš žinojau, kad Dievas šaukė mane atgailauti visą mano gyvenimą. Jis viliojo mane prie savęs meilės ryšiais, ir aš galvojau, kad galiu Dievą panaudoti, kaip bet kurį kitą. Aš galvojau, kad Jis visada bus man pasiekiamas. O taip, aš išnaudojau Dievą! Jis taip užsispyręs stengėsi privilioti mane Jam tarnauti, bet tuo laiku, kaip ir visada, man atrodė, kad man Jis nereikalingas. Kokia neteisi aš buvau! Velnias pradėjo naudotis manimi ir aš jam tarnavau daugiau ir daygiau. Pagaliau,  aš jį pamilau labiau, nei Dievą. Aš pamilau nuodėmę, ir nebesikreipiau į Dievą.

Velnias panaudojo mano grožį, mano pinigus, ir visos mano mintys buvo apie tai, kiek už tai  jis valdžios duos man. Net tada Dievas šaukė mane pas Save. Aš galvojau, kad man yra rytojus ir  kitos dienos. Ir štai vieną kartą, kai aš važiavau automobiliu, mano vairuotojas nesuvaldė jo, mašina rėžėsi į namą ir aš žuvau. Viešpatie, prašau, maldauju išleisk mane iš čia”. Kai ji kalbėjo, jos kaulėtos rankos tiesėsi į Jėzų, o ugnis toliau ją degino.

„ Teismas įvyko”, - tarė Jėzus.

Kai mes ėjome prie sekančios duobės,  Jo skruostais tekėjo ašaros. Aš visa esybe  verkiau matydama pragaro baisumus. „ Brangus Viešpatie, - verkiau aš, - kančios taip pat realios“. Kai siela patenka čia, nėra vilties, nėra gyvenimo, nėra meilės, pragaras realus. „Išeities nėra”, - galvojau aš. Ji visą laiką turės degti šioje ugnyje.

„ Laikas bėga, - tarė Jėzus, - mes grįšim čia rytoj”.

Drauge, jei tu gyveni nuodėmėje, prašau gailėkis! Jei tu buvai tykintis ir nusisukai nuo Dievo, atgailauk ir grįžk pas Jį dabar! Gyvenk tinkamai ir teisingai. Atsibusk  kol dar ne vėlu ir tu galėsi būti su Viešpačiu danguje.

Jėzus prabilo iš naujo: „ Pragaras yra žmogaus kūno, gulinčio ant nugaros žemės viduryje, pavidalo.  Jis yra labai didelio žmogaus formos, su daugybę kamerų kankinimams.

Atsimink, kad tu privalai papasakoti žmonėms, jog pragaras yra. Milijonai prarastų sielų yra čia ir kiekvieną dieną atkeliauja naujos. Baisiojo  Teismo Dieną pragaras bus numestas į ugnies ežerą, tai bus antroji mirtis”.

 

 

 

III SKYRIUS

  

Dešinioji pragaro koja

  

Nuo to laiko kai aš praeitą naktį pabuvojau pragare, aš negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Kiekvieną dieną aš pergyvenau pragarą. Kai aš užsimerkdavau, viskas ką aš ten mačiau , buvo mano akyse. Mano ausyse be perstojo aidėjo prakeiktųjų klyksmai. Kaip televizijos programoje, ėjo nauji ir nauji kadrai, apie visą tai, kas buvo pragare. Kiekvieną naktį aš buvau pragare ir kiekvieną dieną aš ieškojau tinkamų tam  žodžių, kad apsakyčiau pasauliui visą tai, ką šioje baisioje vietoje regėjau.

Jėzus man pasirodė iš naujo ir tarė: „ Naktį mes eisime į dešinę pragaro koją, vaikeli Mano. Nebijok, nes Aš tave myliu ir Aš  su tavimi”.

Viešpaties veidas buvo aiškus, o jo akys pilnos didelio švelnumo ir gilios meilės. Nors tie, kurie buvo pragare, buvo prarasti visam laikui, aš žinojau, kad Jis vis dar juos myli, ir mylės amžinai.

„ Mano vaike, - tarė Jis, - Dievas, mūsų Tėvas, kiekvienam iš mūsų davė valią, tam, kad mes galėtume rinktis, kam mes tarnausim, Jam ar šėtonui. Matai,  Dievas pragaro nesteigė dėl visos žmonijos. Velnias apgaudinėja daugelį tų, kurie sekė juo, nes pragaras sukurtas dėl šėtono ir jo angelų. Tai ne Mano noras ir ne Mano Tėvo noras, kad kai kas žuvo”. Užuojautos ašaros tekėjo Jėzaus skruostais.

Jis vėl prabilo: „ Atsimink mano žodžius ateičiai, kai aš dar rodysiu pragarą. Aš turiu valią ir danguje, ir žemėje. Tada, kaip tau pasirodys, kad Aš tave apleidau, tai bus netiesa. Taip pat, kartas  nuo karto mus matys pyktosios jėgos, prarastos sielos, o kartais to nebus. Nesvarbu, kur mes eisim. Būk rami ir nebijok eiti paskui Mane”.

Mes abu keliavome toliau. Aš ėjau paskui Jį ir verkiau. Tomis dienomis, kai aš verkiau, aš negalėjau atmesti paties pragaro egzistavimo, kuris visą laiką matėsi man akyse. Iš esmės, aš verkiau viduje. Mano dvasia buvo labai nuliūdusi.

Mes atvykome į dešiniąją pragaro koją. Žvelgdama į priekį aš mačiau, kad kelias, ant kurio mes stovime buvo sausas ir išdegintas. Šauksmai užpildė purviną orą ir piktoji lemtis buvo visur. Mirties smarvė buvo kartais tokia šlykšti ir nepakeliama, kad man skaudėjo skrandį ir pykino. Visur buvo gyli tamsa ir tik nuo Jėzaus ir  nuo degančių duobių sklido šviesa, kuri apšvietė  teritoriją,  ir leido man matyti.

Staiga visokiausios piktosios dvasios pralėkė pro mus. Velniai, praeidami pro šalį urzgė ant mūsų. Įvairių rangų ir formų piktosios dvasios murmėjo tarpusavyje. Priekyje mūsų vyresnioji pyktoji dvasia davė įsakymus mažesniesiems. Mes sustojome paklausyti ir Jėzus tarė: „ Yra dar nematoma armija piktųjų dvasių, kurių mes čia neregim - tai tokios piktosios dvasios, kaip liga”.

„Marš! - didžioji dvasia šaukė ant mažesniųjų, - kurti blogio. Griaukite namus, ardykite šeimas, gundykite silpnuosius,  apgaudinėkite ir klaidinkite pasiklydusius, tiek kiek sugebate. Kai grįšite, jūs būsite apdovanoti.

Atsiminkite, jūs turite būti atsargūs su tais, kurie nuoširdžiai pripažino savo Gelbėtoją Jėzų. Jie turi jėgų mus pravyti. Eikite dabar skersai, išilgai žemės. Ten maniškių jau labai daug yra ir dar daug galiu pasiųsti. Atsiminkite, mes tamsos karalystės kunigaikščio  ir piktosios dvasios tarnai”. 

Tuojau pat piktosios figūros pradėjo kilti į viršų ir skristi iš pragaro. Dešiniosios pragaro kojos durys viršuje atsidarinėjo ir užsidarinėjo labai greitai, išleisdamos juos. Kai kurie iš jų pakildavo ir išlėkdavo iš gelmės, pro tas pačias duris, kuriomis mes nusileidome.

Aš bandysiu aprašyti piktųjų dvasių išvaizdą. Tas, kuris kalbėjo, buvo labai didelis, maždaug toks, kaip suaugusi meška, rudos spalvos, jo galva buvo kaip šikšnosparnio, o akys plaukuotame veide labai giliai įduobusios. Plaukuotos rankos svyrojo šonuose ir iltys styrojo iš plaukų ant  veido.

Kitas buvo mažas, kaip beždžionė, su labai ilgomis rankomis ir visas plaukuotas. Jo veidelis buvo labai smulkus, tiesiog mažutėlis, o nosis atsikišusi.  Aš niekaip negalėjau įžiūrėti jo akių.

Vienas iš jų buvo labai didele galva, didelėmis ausimis ir ilga uodega, kad kitas buvo arklio dydžio ir švelnia oda.  Vien juos pamačius, nuo baisios smarvės, kuri sklido nuo jų, mane supykino. Kur aš bežiūrėjau, visur buvo velniai ir piktosios dvasios. Pats didžiausias iš jų, kaip aš sužinojau iš Viešpaties, įsakymus gaudavo iš paties šėtono.

Jėzus ir aš tęsėme savo kelią takučiu žemyn, kol priėjome kitą duobę. Klyksmai iš skausmo, nepamirštamai gūdūs garsai aidėjo aplink. „ Mano Viešpatie, kas toliau?” - galvojau aš.

Mes praėjome visiškai šalia piktųjų esybių, kurios, rodės, mūsų nematė, ir sustojome prie kitos ugnies ir sieros duobės. Šitoje, sekančioje duobėje, buvo didelio ūgio vyras. Aš girdėjau, kaip jis skelbė Evangeliją. Aš, klausiamai, su nuostaba pažiūrėjau į Jėzų, nes Jis visada žinojo mano mintis. Jis paaiškino: „ Būdamas žemėje šis vyras buvo Evangelijos skelbėjas ir vienu metu  tarnavo Man  bei kalbėjo tiesą”.

Aš labai nustebau, kad šis žmogus atsidūrė pragare. Jis buvo aukšto, 180 cm ūgio ir jo tamsiai pilkas skeletas buvo panašus į kapinių paminklą. Drabužių liekanos dar vis kadarojo ant jo. Man buvo keista, kodėl ugnis paliko jam į skutus suplyšusius nukarusius drabužius ir jų iki galo nesudegino. Degantis kūnas karojo nuo jo, o kaukolė, rodos, buvo ugnyje. Nuo jo baisiai smirdėjo.  

Aš žiūrėjau, kaip tas vyras ištiesė rankas, taip lyg laikytų knygą ir pradėjo skaityti apie tikėjimą iš Šventojo Rašto. Ir aš iš naujo prisiminiau ką kalbėjo Jėzus: „ Pragare jus viską jausite, ir daug stipriau nei žemėje”.

Vyras skaitė eilutę po eilutės, ir aš galvojau, kad tai gerai. Jėzus su didele meile balse kreipėsi į tą vyrą: „ Nusiramink, nutilk”,- ir vyras nustojo kalbėti ir lėtai pasisuko, kad pažiūrėtų į Jėzų. Vyro skeleto viduryje aš pamačiau sielą. Jis tarė Dievui: „ Viešpatie, dabar aš aiškinsiu tiesą visiems žmonėms. Dabar aš esu pasiruošęs eiti ir pasakoti visiems apie šią vietą. Aš žinau, kad, kai buvau žemėje aš netikėjau, kad yra pragaras ir, kad Tu ateisi iš naujo. To nenorėjo girdėti žmonės, ir aš falsifikavau tiesą prieš savo parapijos žmonės.

Aš žinau, kad nieko nemylėjau, kas buvo kitos rasės ar kitos odos spalvos ir per mano kaltę daugelis Tave apleido. Aš sugalvojau savo asmenines taisykles apie dangų, kas teisinga ir kas neteisinga. Aš žinau, kad daug ką suklaidinau ir dėl manęs daug kas parklupo prieš Tavo Šventąjį Žodį. Aš ėmiau pinigus iš neturtingų. Bet, Viešpatie, išleisk mane iš čia ir aš elgsiuos teisingai. Nekrausiu turtų iš bažnyčios. Aš jau atgailavau. Aš mylėsiu visų rasių ir bet kurios spalvos žmones”.

Jėzus tarė: „ Tu ne tik iškraipei ir išniekinai Šventąjį Dievo Žodį, bet tu melavai, kad nežinai tiesos. Gyvenimo malonumai tau buvo svarbiau, nei tiesa. Norėdamas pakeisti tavo elgesį,  Aš daug kartų tave lankiau Pats, bet tu neklausei. Tu ir toliau ėjai savo asmeniniu keliu ir blogis buvo tavo viešpats. Tu žinojai tiesą, tačiau nesigailėjai ir neatsisukai į Mane. Aš buvau ten visą laiką. Aš tavęs laukiau. Aš norėjau, kad tu atgailautum, bet tu to nepadarei. O dabar nuosprendis priimtas”.

Kristaus veide buvo gailestis. Aš žinojau, kad jeigu vyras būtų klausęs savo Išganytojo, jo čia nebūtų. O, žmonės, prašau, klausykite!

Dievas pradėjo kalbėti su tikėjimo atskalūnu. ” Tu turėjai skleisti tiesą ir tu būtum daugelį atvedęs į tiesos kelią skelbdamas Dievo Žodį, kuriame teigiama,   kad visi netikintieji bus nubausti ir degs ugnies ir sieros ežere.

Tu žinojai kryžiaus kelią. Tu žinojai teisingą kelią. Tu žinojai, kad reikia kalbėti tiesą. Bet šėtonas pripildė tavo širdį melo, ir tu kritai į nuodėmę. Tu turėjai nuoširdžiai atgailauti, o ne pusiau gailėtis. Mano žodis - tiesa. Jame nėra melo. O dabar per vėlu, labai vėlu”.  Tada vyriškis pagrūmojo Jėzui kumščiu ir prakeikė Jį.

Nuliūdę, Jėzus ir aš, nuėjome prie sekančios duobės. Atskalūnas - šventikas vis dar liejo pyktį ant Jėzaus. Kai mes ėjome pro ugnies duobes, prarastų sielų rankos tiesėsi į Kristų ir gailestingais balsais jie meldė Jo pasigailėjimo. Jų kaulėtos rankos buvo pilkai juodos nuo degimo. Nebuvo nei gyvo kūno, nei kraujo, nei organų -  tik mirtis ir žūtis. Sieloje aš verkiau: ” O, žeme, atgailauk! Jeigu jūs neatgailausite, jus pateksite čia. Sustokite, kol ne per vėlu!”

Mes sustojome prie kitos duobės. Aš jaučiau tokį gailestį jiems visiems ir tokį liūdesį, kad fiziškai nusilpau ir vos galėjau stovėti. Aš pratrukau gailiu verksmu: „ Jėzau, man nežmoniškai skauda viduje”, - tariau aš.

Jėzus kalbėjo su moterimi iš duobės. Moteris stovėjo vidury liepsnos, kuri laižė visą ją. Jos negyvas  kūnas  ir kaulai buvo pilni šlykščių kirminų.  Kai aplink ją kilo ugnies liežuviai, ji tiesė rankas į Jėzų ir šaukė: „ Išleisk mane iš čia. Dabar aš Tau atiduosiu savo širdį Jėzau. Aš pasakysiu kitiems apie Tavo gailestingumą. Aš liudysiu Tave. Aš meldžiu Tavęs, prašau, išlaisvink mane!”

 Jėzus atsakė: „ Mano Žodis teisingas ir jis teigia, kad visi turi atgailauti ir atsižadėti savo nuodėmių, ir prašyti Manęs vadovauti jų gyvenimui, jei nori išvengti pragaro. Nuodėmių atleidimas eina per Mano kraują. Aš teisus ir teisingas ir prašau tokiais būti visų, kurie ateis pas Mane. Aš jų nevysiu šalin”.

Jis pasisuko į moterį ir tarė: „ Jei tu būtum Manęs klausiusi ir atgailavusi, Aš būčiau tau atleidęs.”

Moteris paklausė: „ Viešpatie, ne jaugi iš čia nėra išėjimo?”

Jėzus prabilo švelniu balsu. „ Moterie, - tarė Jis, - tu turėjai daugybę galimybių atgailauti, bet tavo širdis buvo žiauri ir to nepadarė. Juk tu žinojai, ką sako Dievo Žodis, kad visų paklydėlių dalia  -  degti ugnies ežere”.

            Tada Jėzus pasisuko į mane ir tarė: „ Ta moteris buvo nuodėmėje su daugelių vyrų, ji išardė daug šeimų. Bet nežiūrint viso to, Aš ją mylėjau, Aš buvau pas ją atėjęs ne tam, kad ją prakeikčiau, o tam , kad išgelbėčiau. Aš pas ją siunčiau daug Savo pagalbininkų, kad ji gailėtųsi dėl savo blogų darbų, tačiau ji nesigailėjo. Kai ji buvo jauna,  Aš šaukiau ją, bet ji ir toliau blogai elgėsi. Ji darė daugybę nuodėmių, tačiau Aš būčiau jai atleidęs, jei ji būtų atėjusi pas Mane. Šėtonas užvaldė ją, ji tapo pikta ir neatlaidi.

            Ji eidavo į bažnyčia tam, kad ten susirastų vyrų. Ji ten juos rasdavo ir sugundydavo. Jei tik ji būtų atsivertusi į tikėjimą, visos jos nuodėmės būtų nuplautos Mano krauju. Viena  jos dalis norėjo tarnauti Dievui, bet negalima vienu kartu tarnauti ir Dievui ir velniui. Kiekvienas turi pasirinkti, kam jis turi tarnauti”.

            „ Viešpatie! -  šūktelėjau aš, - duok man jėgų, kad galėčiau eiti toliau”. Pragaro baisumai sukrėtė mane nuo galvos iki kojų.

            Dievas tarė man: „ Nusiramink, nutilk”.

            „ Padėk man, Viešpatie”, - veblenau aš, - šėtonas nenori, kad mes žinotume tiesą apie pragarą. Pačiose baisiausiose fantazijose aš negalėjau to įsivaizduoti, aš negalvojau, kad pragaras gal būti toks. Brangus Jėzau, kada visa tai baigsi?”

            „ Mano vaike, - atsakė Jėzus, - tik Tėvas žino, kada bus pabaiga”.  Paskui Jis vėl prakalbo į mane:    „ Nusiramink, nutilk”. Ir mane pasiekė jėgų antplūdis.

            Jėzus su manimi ėjo toliau pro duobes. Aš norėjau ištraukti iš ugnies kiekvieną, pro kurį praeidavome, ir parklupdyti juos visus prie Kristaus kojų. Mano širdis buvo apsipylusi krauju. Aš sau galvojau, kad niekada neleisiu savo vaikams čia patekti.

            Pagaliau Jėzus pasisuko į mane ir tyliai tarė: „ Mano vaike, mes dabar grįšime į tavo namus. Sekančią  naktį mes vėl eisime į tą pačią pragaro dalį.”

            Grįžusi į namus aš ištisai verkiau. Visą dieną aš pergyvenau dėl pragare kenčiančių žmonių. Aš kiekvienam sutiktam pasakojau apie pragarą. Aš sakiau jiems, kad skausmas pragare nepakeliamas.

            Jūsų, kurie skaitote šią knygą, aš prašau, labai prašau, maldauju, gailėkitės už savo nuodėmes. Melskitės Jėzui ir prašykite Jo išgelbėti jus. Jau šiandien tai padarykite. Nelaukite rytojaus, nes rytojau gali nebūti. Laikas bėga greitai. Klaupkitės ir apsivalykite nuo savo nuodėmių. Būkite gailestingi vienas kitam. Vardan Dievo elkitės vienas su kitu draugiškai, atleiskite vienas kitam.

            Jei jūs ant ko nors pykstate, tai atleiskite jam. Joks pyktis nevertas to, kad jūs patektumėt į pragarą. Jėzus gali mus išsaugoti, jei mūsų širdys bus linkusios atgailauti ir mes leisime Jam Savo  krauju apvalyti mus nuo nuodėmių. Mylėkite savo vaikus, savo artimus ir kaimynus kaip patys save.

            Bažnyčios Tėvas sako: „ Gailėkitės ir išsigelbėsite!”

 

 

      IV.  SKYRIUS  

                       

                        Vėl duobės  

 

            Sekančią naktį Jėzus su manimi vėl ėjo į dešiniąją pragaro koją. Kaip ir anksčiau, Jėzaus veide aš mačiau užuojautą ir meilę sieloms, esančioms pragare.  Ir aš jaučiau Jo meilę  man ir visiems, kas gyveno žemėje.

            „Vaikeli, - tarė Jis man, - tai nėra Dievo Tėvo valia, kad kas nors žūtų. Tai šėtonas apgauna daugelį, o žmonės juo seka. Tačiau Dievas atleidžia, nes Jis yra mylintis Tėvas.  Jei žmonės eitų prie Dievo Tėvo ir nuoširdžiai gailėtųsi, Jis jiems atleistų” . Kai Jėzus apie tai kabėjo, Jo veidas buvo švelnus.

            Mes vėl keliavome tarp liepsnojančių duobių ir ėjome pro žmones, kenčiančius neapsakomas kančias, kaip aš jau anksčiau rašiau. „Mano Viešpatie, Mano Viešpatie, koks siaubas!”- galvojau aš. Mes ėjome į priekį pro daugybę pragare degančių sielų. 

            Visą kelią degančios rankos tiesėsi į Jėzų. Visi jie tapo supuvusia mase, tuščiais kaulais. Nesudegę lavonų skutai karojo nuo skeletų, kiekvieno viduje šmėžavo purvinai - pilka siela, amžiams uždaryta į sauso skeleto vidų. Pagal girdimus šauksmus, galiu jums prisiekti, kad jie jautė ugnį, kirmėles, skausmą ir beviltiškumą. O man buvo taip liūdna, kad aš neturiu žodžių tam apsakyti ir  išreikšti savo būseną. Jei tik jie būtų paklausę Jėzaus, galvojau aš, jų čia nebūtų.

            Aš jau anksčiau supratau, kad prarastosios sielos tebeturėjo visus pojūčius. Jie atsiminė, kas jiems buvo sakyta. Jie žinojo, kad nėra jokios išeities, ir kad jie pasmerkti amžiams. Ir vis tiek, šaukdamiesi Jėzaus, jie  vylėsi, Jo pagalbos bei atleidimo.

            Mes sustojome prie vienos iš duobių. Ji buvo lygiai tokia pat, kaip ir kitos. Viduje buvo moters figūra. Apie  tai nusprendžiau iš balso. Ji maldavo Jėzaus išlaisvinti iš amžinos ugnies.    

Jėzus su meile pažiūrėjo į ją ir tarė:  „Kai tu buvai žemėje, Aš tave šaukiau prie Savęs, maldavau, kad tu palenktum savo širdį prie Manęs anksčiau, nei bus vėlu. Aš lankiau tave daugelį dienų ir naktų, kad parodyčiau tau Savo meilę.  Mano Dvasia šaukė ir įkalbinėjo tave, eiti paskui Mane. Tu sutikai, sakei, kad myli Mane, tačiau širdies gilumoje neketinai to daryti. Aš žinojau, kur linko tavo siela. Aš dažnai siunčiau savo pasiuntinius pasakyti tau, kad tu atgailautum ir ateitum pas Mane, bet tu manęs neklausei. Aš norėjau, kad tu tarnaudama Man, padėtum kitiems Mane surasti ir suvokti. Bet tu dievinai gyvenimą, o ne Mane. Aš veltu šaukiau tave. Tu ir  Manęs  negirdėjai, ir nesigailėjai dėl savo nuodėmių.” 

Moteris atsikirto Jėzui: „Tu juk pameni, Viešpatie, kad aš lankiau bažnyčią ir buvau dievobaiminga moteris. Aš buvau Tavo bažnyčios narė. Aš žinojau, kad Tu siekei mano gyvybės. Žinojau, kad turiu paklusti bet kuria kainą, ir tai padariau.”

Jėzus atsakė” „Moterie, tu vis dar pilna melo ir nuodėmės. Aš tave kviečiau, bet tu Manęs neklausei! Tikrai tu lankei bažnyčią, bet tai neatvedė tavęs į dangų. Tu padarei daugybę nuodėmių ir dėl jų nesigailėjai. Dėl tavęs kiti klydo ir suklupo dėl tikėjimo Mano Žodžiais. Tu niekam neatleidai dėl pažeminimo. Tu demonstravai kitiems, kad myli Mane ir Man tarnauji, kai buvai su krikščionimis, tačiau būdama   su kitais- tu melavai, sukčiavai ir vogei. Tu atiduodavai pirmenybę kitiems pomėgiams ir mėgavais savo dvigubu gyvenimu. Tu pasirinkai vingiuotą  ir siaurą taką.  Tu taikei dvigubus standartus: viešumoje, tu smerkei savo brolius ir seseris Kristuje, bet galvojai, kad esi šventesnė už juos,  nors tavo sąžinę slėgė didžiulė nuodėmė. Aš žinau, kad tu neturėjai užuojautos kitam  jausmo. Tu smerkei kitus žmones, nežiūrint į tai, kad jie savo tikėjime buvo dar kūdikiai. Tu buvai žiauri ir negailestinga.

Taip, savo žodžiais tu mylėjai Mane, tačiau širdies gilumoje buvai toli nuo Manęs. Tu žinojai ir suvokei Viešpaties kelius. Tu žaidei su Dievu, bet Dievas žino viską. Jei Dievui tu būtum tarnavusi nuoširdžiai, šiandieną nebūtumei čia, pragare. Negalima vienu kartu tarnauti ir Dievui, ir velniui”.

Jėzus pasisuko į mane ir tarė: „Paskutiniu metu daug kas nusigręžia nuo tikėjimo, pasiduoda gundymams ir tarnauja nuodėmei. Pasitraukite iš tokios aplinkos ir atsiribokite nuo jų. Nevaikščiokite su jais vienu keliu.”

Mums tolinantis, moteris keikė Jėzų ir burnojo prieš Viešpatį. Ji čaižiai spiegė ir klykė iš pykčio. Mes ėjome toliau. Aš buvau labai pavargusi ir nusilpusi. Sekančioje duobėje buvo kitas skeletas. Dar mums neprisiartinus, aš pajutau mirties kvapą. Skeletas niekuo neišsiskyrė iš daugumos kitų.

Aš mąsčiau, ką galėjo paradyti ši vėlė, kad patektų į pragarą  ir visiems laikams neturėtų nei vilties, nei ateities, apart buvimo šioje baisioje vietoje. Pragaras - amžiams. Kai aš girdėjau kenčiančių sielų verksmą, verkiau kartu su jomis.

Aš klausiau, kaip moteris iš ugnies duobės kalba su Jėzumi. Ji citavo Šventąjį Raštą.

„Brangus Viešpatie,  ką ji čia daro?“- paklausiau aš.

„ Klausyk”, - atsakė Jėzus.

Moteris teigė :”Jėzus yra tiesos kelias ir gyvenimas. Niekas nepatenka pas Tėvą, kaip tik per Jėzų. Jėzus - šviesa visam pasauliui. Eikite prie Jėzaus ir Jis jus išgelbės”.

Kai ji tai kalbėjo, daugelis pražuvusių sielų, esančių aplink ją, klausėsi. Kitos burnojo ir keikė ją. Kiti prašė nutilti. Buvo ir tokių, kurios šnabždėjo: „Tikrai yra vilties. Padėk mums, Jėzau“.

Ore sklandė murmesys. Aš nesupratau. Kas čia vyksta.  Nežinojau, kodėl ta moteris skelbia Evangeliją čia.

Dievas suvokė mano mintis ir tarė: „Vaike, Aš šią moterį pašaukiau aiškinti Mano Žodį ir skelbti Gerąją Naujieną, kai jai buvo 30 metų. Aš kviečiu įvairius žmones, įvairiems tikslams. Bet, jei vyras ar moteris, vaikinas ar mergina nenori priimti Šventosios Dvasios , aš palieku juos ramybėje.

Ji atsiliepė į Mano kvietimą ir per daugelį metų ji pažino Viešpatį, išmoko suprasti Mane ir dėl Manęs padarė daug gerų darbų.  Ji išstudijavo Dievo Žodį. Ji dažnai meldėsi ir jos maldos buvo išklausytos. Ji atvedė į doros kelia daugelį žmonių. Ji buvo ištikima savo namams.

Taip praėjo daug metų, kai vieną kartą ji sužinojo, kad jos vyras yra jai neištikimas ir santykiauja su kita moterimi. Nors pastarasis prašė jos atleidimo, moteris įsižeidė ir jam neatleido, ir neišsaugojo judviejų santuokos.

 Tikrai, jos vyras buvo neteisus, jis padarė sunkią nuodėmę, tačiau moteris žinojo, Mano Žodį, kad reikia atleisti kitam. Ji žinojo, kad yra išeitis iš bet kokios padėties. Jos vyras maldavo atleidimo. Tačiau vietoje to, moters širdyje išsikerojo pykčio šaknys, viduje augo neapykanta. Ji nebepasitikėjo manimi ir, su kiekviena diena, darėsi vis žiauresnė. Ji mąstė : „ Štai aš tarnauju Dievui, atiduodu jam visą save, o mano vyras bėgioja  pas  kitą moterį. At tai teisinga, Viešpatie?- klausė ji manęs. 

Aš tada jai atsakiau: „Taip, neteisinga. Bet jis buvo pas tave atėjęs, atgailestavo dėl savo poelgio  ir žadėjo daugiau niekada taip nesielgti” Aš ją mokiau:”Dukra Mano, pažiūrėk  į savo vidų ir pamatysi, kad ir tu buvai kalta dėl to, kas atsitiko”

„Ne aš, Viešpatie,- atsakė ji,- aš šventa, o jis nuodėmingasis”. Ji Manęs neklausė.

Ėjo laikas, o ji nebesimeldė Man, neskaitė Biblijos. Ji pyko ne tik ant savo vyro, bet ir ant visų aplinkinių. Ji skaitė ir citavo Šventąjį raštą, tačiau jam neatleido.

Ji Manęs neklausė. Jos širdis atšalo nuo Dievo ir baisi nuodėmė apėmė ją. Širdyje, kurioje kada tai viešpatavo meilė, pribrendo žmogžudystė. Vieną kartą, įpykusi , ji nužudė savo vyrą ir tą moteriškę. Po to, šėtonas ją visiškai užvaldė, ir gyvenimą ji užbaigė savižudybe.”

Aš su nuoskauda žiūrėjau į tą paklydusią sielą, kuri nusigręžė nuo Jėzaus ir gyvendama žemėje pasmerkė save amžinai ugniai, skausmui ir kančioms. Aš klausiau, ką ji atsakė Jėzui: „Aš atleisiu dabar, Viešpatie, - tarė ji ,- leisk man išeiti. Aš Tau paklusiu dabar. Pažiūrėk, Viešpatie,  aš kartoju Tavo Žodžius dabar. Po valandos piktieji demonai ateis paimti manęs dar baisesniems kankinimams. Valandų valandas jie kankins mane už tai, kad aš skelbiau Tavo Žodį. Mano kančios bus dar baisesnės. Maldauju, Tavęs Viešpatie,  išleisk mane!”.

Aš kūkčiojau kartu su moterimi duobėje ir prašiau Viešpaties apsaugoti mane nuo nenumaldomos  širdies graužaties. „Neleisk , Viešpatie Jėzau, kad mano širdį užvaldytų neapykanta”, - prašiau aš.

„Nusiramink, eikime toliau”, tarė Jėzus.

Sekančioje duobėje kankinosi vyro siela. Susisupusi į skeletą ji šaukė Jėzui: Viešpatie,-maldavo jis,- padėk man suprasti, kodėl aš čia atsidūriau”.

Jėzus atsakė:”Nusiramink, nutilk. Tu žinai, kodėl tu čia” .

„Išleisk mane ir aš pasitaisysiu”,- maldavo vyras.

Viešpats atšovė jam: „Net pragare tu meluoji!”

Tada Jėzus pasisuko į mane ir paaiškino: „Tam vyrui buvo 23 metai, kada jis pateko čia. Jis nesiklausė Mano Gerosios Naujienos. Jis girdėjo Mano Žodžius, kai lankėsi Dievo namuose. Mano Dvasia kvietė jį gelbėtis, tačiau jis nuėjo gyvenimo klystkeliais. Jis mėgo išgerti ir nekreipė jokio dėmesio į Mano šaukimą. Jis išaugo bažnyčioje, tačiau savęs Man nepatikėjo. Vieną kartą jis sakė Man: „ Aš atiduosiu Tau savo gyvybę kada nors, Jėzau”. Bet tokia diena neatėjo. Vieną naktį, po vakaronės, jis pateko į autoavariją ir žuvo. Šėtonas apgaudinėjo jį iki pat pabaigos.

Jis žuvo akimirksniu. Jis neklausė Mano šauksmo. Per tą nelaimingą atsitikimą žuvo ir kiti. Velnio darbai: žudyti, vogti ir griauti. Jei tik šis jaunuolis būtų paklusęs! Ne Dievo Tėvo valia jis pražuvo. Šėtonas siekė šio žmogaus sielos ir pražudė jį per lengvabūdiškumą, nerūpestingumą, girtavimą ir nuodėmes. Kiekvienais metais dėl girtavimo irsta šeimos, prarandama daug gyvybių”.

Jei tik žmonės galėtų pamatyti, kad gyvenimo klystkeliai, aistros ir geidulingumas, tušti norai, yra tik laikini! Jeigu tik jūs ateitumėte prie Viešpaties Jėzaus, Jis išvaduotų jus nuo girtuoklystės. Pakvieskite Jėzų ir Jis jūsų išklausys ir padės. Jis taps jūsų draugu. Atsiminite, Jis myli jus ir gali atleisti jūsų nuodėmes.

Krikščionys, esantieji santuokoje, Jėzus perspėja jus, kad nevalia svetimauti ar geisti ko nors iš priešingos lyties, nes vien  tik mintys apie neištikimybę yra nuodėmė.

Jaunime, laikykis kuo toliau nuo narkotikų ir paleistuvystės. Jei jus padarėte  nuodėmę, Dievas atleis jums, tik pašaukite Jį dabar, kol nevėlu. Ieškokite suaugusių, stiprių krikščionių ir prašykite jų padėti jums susivokti jūsų problemose. Vėliau jūs džiaugsitės, kad tai jūs padarėte dabar, šiame pasaulyje, o ne tada, kai bus per vėlu.

Šėtonas ateina pas jus, kaip šviesos angelas, kad jus apgautų, suviliotų. Nėra nieko keisto, kad pasaulio nuodėmės yra tokios viliojančios jaunam žmogui, net ir tada, kai jis žino Švento Rašto tiesas. Kartais manome, kas čia tokio, tai tik dar viena vakaronė, o Jėzus atleis. Mirtis yra negailestinga, taip atidėliojant savo ėjimą prie Jėzaus, galima ir  nebesuspėti.

Aš pažiūrėjau į to žmogaus sielą ir prisiminiau savo vaikus. „O,Dieve, leisk jiems Tau tarnauti! Aš žinau, kad daugelis iš jūsų, skaitančių šias eilutes, turite artimų ir brangių savo širdžiai žmonių, gal vaikų, ir jus nenorite, kad jie patektų pragaran. Kol nevėlu, papasakokite jiems apie Jėzų. Liepkite jiems atgailauti už padarytas nuodėmes ir Dievas jiems atleis, apvalys ir apšvies juos.

To vyro rėksmai ilgai skambėjo mano ausyse. Aš jų niekada nepamiršiu. Aš pamenu  karantį ant skeleto ir liepsnojantį jo kūną. Aš negaliu pamiršti puvimo ir mirties tvaiko, tuščių akiduobių, tamsiai purvinos sielos ir kirminų, šliaužiojančių po skeleto vidų. Aš dar daug dienų prisiminiau to jaunuolio į Jėzų maldaujamai ištiestas rankas, kai mes jau ėjome prie sekančios duobės.

“O Jėzau, kaip man eiti toliau?- meldžiausi aš. Pasigirdo neviltingai šūkčiojantis moters balsas. Visur aplinkui klykė mirusieji…

Mes nuėjome prie duobės, kur buvo moteris. Ji visa širdimi meldė Jėzų išlaisvinti ją iš pragaro kančių: “Viešpatie,  argi nepakankamai aš čia kentėjau? Aš nebegaliu pakelti šio skausmo. Prašau, Viešpatie, išleisk mane”.

Aš paklausiau: “Jėzau, argi Tu negali jai padėti?”

Jėzus ėmė kalbėti su moterimi. “Kai tu buvai žemėje, Aš šaukiau ir šaukiau tave ateiti pas Mane. Prašiau tavęs suprasti Mane teisingai, visa širdimi, atleisti kitiems, pasukti tiesos keliu, atsitolinti nuo nuodėmės. Aš lankiau tave vidurnakčiais ir Mano Dvasia kvietė tave ir kvietė. Tu sakydavai, kad myli Mane, tačiau tavo širdis buvo toli nuo Manęs. Ar tu nežinojai, kad nuo Dievo nieko negalima paslėpsi. Tau sekėsi apgaudinėti kitus, tik ne Mane. Aš siunčiau pas tave kitus, kad tu atgailautum, bet tu ir jų neklausei. Tu nematei, neklausei ir piktai nusisukai nuo visų. Aš nusiunčiau tave ten, kur tu turėjai išgirsti Mano Žodį, bet tu neatidavei Man savo širdies.

Tu buvai paleistuvė ir to nesigėdijai, ir nesigailėjai dėl savo poelgių. Tavo širdis surambėjo ir nusisuko nuo Manęs. Dabar jau po laiko ir nieko nepakeisi. Tau vertėjo Manęs paklausyti”

Po šių žodžių ji pažvelgė į Jėzų ir pradėjo  koneveikti ir keikti Dievą. Aš jaučiau, kad tai darė aplink esančios piktosios dvasios. Tai jos keikėsi ir burnojo. Klaiku būti pragare prarastiems  visiems laikams! Pasipriešinkite velniui, kol jūs galite, ir jis spruks nuo jūsų.

Jėzus yra pasakęs: “Dangus ir žemė praeis, tik Mano žodžiai nepraeis!”

 

V SKYRIUS

Baimės tunelis

 

Aš bandžiau prisiminti pamokslus, kokius aš esu girdėjusi apie pragarą, bet tokių baisių dalykų, kuriuos man parodė Viešpats čia, aš niekada negirdėjau. Pragaras buvo daug blogiau, nei bet kas galėjo pagalvoti ar įsivaizduoti. Man taip skaudu buvo žinoti, kad sielos, kurios dabar yra pragaro kančiose, ten bus amžinai. Iš ten nėra išėjimo.

Aš nusprendžiau dėti visas pastangas, kiek leidžia mano jėgos, kad išgelbėčiau sielas nuo visų šių baisumų. Aš privalau skelbti Evangeliją kiekvienam, kurį sutiksiu, nes pragaras - baisi vieta ir tai yra tikrovėje. Jūs suprantate, ką aš sakau? Jei nusidėjėliai neatgailaus ir nepatikės Gerąja Naujiena jie ,tikriausiai, savo egzistavimą baigs čia.

Aš tykiu į Viešpatį Jėzų Kristų ir maldauju jo išgelbėti jus nuo nuodėmių. Skaitykite Jono Evangelijos 3 ir 14 dalis. Ir prašau perskaitykite tą knygą nuo pradžios iki galo. Jūs daugiau suprasite apie pragarą ir pomirtinį gyvenimą. O skaitydami melskitės, kad Jėzus įžengtų į jūsų širdis ir nuplautų jūsų nuodėmes, kol dar ne vėlu.

Jėzus su manimi tęsė savo kelią per pragarą.  Kelias buvo išdegintas, sausas, suskeldėjęs. Aš, kiek galėjau matyti, apžvelgiau duobių eiles. Nuo viso to, ką aš mačiau ir girdėjau, mano širdis buvo sudužus ir mano dvasia buvo palaužta. Be to, aš žinojau, kad priekyje bus tas pats.

” Jėzau, duok man jėgų keliui tęsti“, - šūktelėjau aš.

Ir Jėzus vedė, o aš ėjau paskui prie pat Jo. Liūdesys dėl viso to, ką mačiau, gniuždė mane. Viduje aš mąsčiau, ar patikės pasaulis manimi? Aš žvelgiau prieš save, į kairę ir į dešinę, visur aplink, kiek tik įžvelgiau, buvo ugnies duobės. Mane supo ugnis, liepsnų liežuviai ir degančios sielos. Mane sukaustė baimė. Siaubas ir realybė to, ką aš mačiau, buvo daugiau, nei aš galiu pakelti.

” O, žeme, gailėkis”, - šaukiau aš.  Gilus verksmas sudrebino mano sielą, kai toliau ėjau su Jėzumi. Man buvo įdomu žinoti kas bus toliau, kuo užsiėmė mano draugai ir mano šeima. O, kaip aš juos mylėjau. Aš prisiminiau, kad prieš atsisukdama į Jėzų ir aš dariau nuodėmes, tačiau dėkoju Dievui, kad grįžau prie Jėzaus ankščiau, negu buvo per vėlu.

Jėzus tarė: ” Mes dabar pateksime į tunelį, kuris nuves mus į pragaro pilvą. Pragaras turi žmogaus  gulinčio žemės centre formą. Kūnas guli ant nugaros  ištiestomis rankomis ir kojomis. Jei Mano kūnas yra tikinčiojo, tai pragaras turi  nuodėmės ir mirties kūną. Kaip Kristaus kūnas kasdien atsinaujina, taip kasdien atsinaujina ir pragaro kūnas”.

Einant tuneliu aplink mus buvo degančios duobės iš kurių aidėjo šauksmai ir dejonės, kurios nuolat aidėjo mano ausyse. Einant pro šalį, daugelis šaukė Jėzų. Kai kurie bandė iššliaužti iš ugnies duobių, kad galėtų prie Jo prisiliesti, bet negalėjo. ” Per vėlu, per vėlu”, - šaukė mano širdis. 

Kol mes ėjome, Kristaus veidą gaubė  liūdesys. Žiūrėdama į degančias duobes aš prisiminiau daug kartų,  gamindama valgį vidiniame kieme, aš ilgas valandas žiūrėdavau į blėstančias anglis. Tai buvo labai panašu į tai, ką aš dabar mačiau.

Aš labai apsidžiaugiau, kai mes įėjome į tunelį. Aš galvojau, kad tunelis negali būti toks baisus, kaip duobės. Bet aš labai apsirikau! Kai tik mes atsidūrėme viduje, aš išvidau įvairiausias milžiniškas gyvates, didžiules  žiurkes ir daugybę piktųjų dvasių. Visi jie spruko nuo Viešpaties. Gyvatės šnypštė ant mūsų, žiurkės čaižiai cypė. Buvo daug piktų garsų. Gyvatės ir tamsūs šešėliai gaubė mus. Jėzus buvo vienintelė šviesa tame tunelyje. Aš stovėjau prie Jėzaus taip arti, kaip tik galėjau.

Velniai ir demonai buvo iš visų uolos pusių ir visi kažkur skubėjo, skrido iš tunelio.  Vėliau aš supratau, kad jie keliavo į žemę vykdyti šėtono nurodymų. Pajutęs mano baimę dėl tos tamsios, drėgnos ir purvinos vietos, Jėzus tarė: „ Nebijok, mes tuoj pasieksime tunelio galą. Aš tau turiu parodyti šiuos dalykus. Eime, sek paskui Mane”.

Gigantiškos gyvatės šliaužiojo aplink mus. Kai kurių iš jų ilgis siekė dvidešimt penkis funtus ( 1 funtas = 30.5 cm), o  storis -  4 funtus. Tiršta, purvina smarvė užtvindė orą, o piktosios dvasios buvo visur.

Jėzus prabilo: „ Mes greitai prieisim prie pragaro pilvo. Ši pragaro dalis yra septyniolikos mylių aukščio ir trys mylios aplink ratu”. Jėzus man nurodė tikslius matavimus.

Aš pasistengsiu viską, ką mačiau ir girdėjau apsakyti ir parodyti, kaip galima geriau. Ir padarysiu tai Dievo Tėvo garbei, Dievo Sūnaus ir Šventosios Dvasios garbei. Tebūnie Dievo valia.

Aš žinojau, kad Jėzus visą tai man rodo tam, kad aš galėčiau perspėti visus pasaulio vyrus ir moteris  vengti pragaro  bet kuria kaina.

Brangieji, jeigu jūs šiuo metu skaitote šią knygą, bet nepažįstate Jėzaus, sustokite tiesiog dabar, gailėkitės už savo nuodėmes ir prašykite Jo būti jūsų Gelbėtoju.

 

 

VI  DALIS

  

Pragaro veikla

  

Priekyje aš pamačiau neryškią geltoną šviesą. Jėzus ir aš išėjome iš baimės tunelio ir dabar stovėjome ant krašto, apžvelgdami pragaro pilvą. Kiek aš galėjau matyti, pilvo centre vyko aktyvi veikla.

Mes sustojome ir Jėzus tarė: „ Aš pervesiu tave per pragaro pilvą ir daug ką parodysiu. Eime, sek paskui mane”. Mes abu pradėjome savo kelionę.

Jėzus paaiškino:”Priekyje daug baisybių. Tai ne vaizduotės padarinys, o reali tikrovė. Tu būtinai papasakok savo skaitytojams, kad velnio jėgos realios. Papasakok jiems, kad šėtonas egzistuoja ir tamsos jėgos egzistuoja. Tačiau sakyk jiems, kad neprarastų vilties, nes, jeigu Mano tauta, kuri vadinasi Mano vardu, paklus ir susitaikys, melsis ir nusisuks nuo savo piktųjų darbų, Aš tai išgirsiu ir pagydysiu žemę bei jų kūnus. Kaip yra dangus, taip yra ir pragaras”.

Dievas nori, kad jūs žinotumėte apie pragarą, Jis nori apsaugoti jus nuo tos vietos. Dievas nori, kad Jūs žinotumėte, jog pragaras išeitis yra.

Ta išeitis - Jėzus Kristus, jūsų dvasios Gelbėtojas. Atsiminkite, kad išsigelbėti galės tik tie, kurių vardai  bus įrašyti į Gyvenimo Knygą.

Mes priėjome prie  pirmosios pragaro pilvo veiklos vietos. Tai buvo į dešinę nuo išėjimo, tamsiame kampe, ant kalvos.

Aš prisiminiau Viešpaties žodžius, kai jis sakė man: „Atrodys, kad Aš tave palikau, bet taip nebus. Prisimink, kad Aš valdau ir dangų, ir žemę. Kartais piktosios dvasios nematys mūsų ir nejaus, kad mes čia esame. Nebijok. Tai, ką tu pamatysi - tikrai yra. Tai vyksta čia ir dabar, ir vyks tol, kol egzistuos mirtis, o pragaras bus numestas į ugnies ežerą.”

Skaitytojau, įsitikink, kad tavo vardas įrašytas į Gyvenimo Knygą.

Priekyje aš girdėjau kankinamos sielos balsą ir šauksmus. Mes pasikėlėme ant nedidelės kalvelės ir apsidairėme. Šviesa tą vietą apšvietė tiek, kad aš viską aiškiai mačiau. Orą sudrebino tokie baisūs klyksmai, kokių jūs niekada negalėjote  įsivaizduoti. Tai buvo vyro rėksmas.

„Paklausyk manęs, -  kreipėsi Jėzus, - viskas, ką tu dabar išgirsi ir pamatysi, egzistuoja. Atkreipkite dėmesį jūs, Gerosios Naujienos skleidėjai, nes tai tikrai yra ir tai tiesa. Prabuskit: evangelistai, Dievo Žodžio aiškintojai ir  kitų mokytojai, visi jūs, kurie pašaukti skelbti Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangeliją. Jei jūs esate nuodėmėje,  melskitės ir atgailaukite, nes žūsite tokiu pat būdu, kaip čia matome”.

Mes žengėme šia vieta penkiolika funtų. Aš mačiau mažas, tamsiai apsirengusias figūras, žygiuojančias apie daiktą panašų į dėžę. Geriau įsižiūrėjusi iš arčiau, pamačiau, kad tai buvo kastas, o  figūros, judančios aplinkui - piktosios dvasios. Tai buvo tikras karstas ir dvylika piktųjų dvasių žingsniavo aplink jį. Žingsniuodami jie monotoniškai giedojo ir šaipėsi. Kiekvieno jų rankoje buvo aštri ietis, kuria, pro mažas skylutes iš lauko pusės, jie pastoviai baksnojo karstą. Ore tvyrojo siaubinga baimė, o aš drebėjau vien nuo matomo vaizdo.

Jėzus žinojo mano mintis, todėl Jis tarė: „ Vaike, čia kankinasi daug sielų ir egzistuoja daugybę įvairių vėlių kankinimo metodų. Didesnė bausmė tiems, kurie jau kartą skelbė Evangeliją ir patys puolė į nuodėmę, arba tiems, kurie nesutinka atiduoti Dievui savo gyvybės”.

Aš girdėjau tokį nusivilimo šauksmą, kad jis sukaustė mano širdį. „ Nėra vilties, nėra vilties!” - šaukė jis. Beviltiškas klyksmas sklido iš karsto. Tai buvo begalinis gailėjimosi klyksmas.  „ O, kaip baisu”, - tariau aš.

„ Eime, -  tarė Jėzus, - prieikime arčiau”. Taip taręs, Jis priėjo prie karsto ir pažiūrėjo į vidų. Aš sekiau paskui Jį.  Aš taip pat žvilgtelėjau ten. Aišku, piktosios dvasios tuo metu mūsų nematė.

Purvinai pilkas rūkas užpildė vidinę karsto dalį. Tai buvo vyro siela ir, kai aš žiūrėjau, velniai įsmeigė ietį į vyro, kuris buvo karste, sielą.

Aš niekada nepamiršiu tos sielos kančių. Aš meldžiau Jėzaus: „ Paleisk jį, Viešpatie, paleisk jį”. Jeigu tik jis būtų galėjęs išsilaisvinti. Aš tempiau Jėzų už rankos ir meldžiau Jo, leisti tam vyrui išeiti iš karsto.

Jėzus atsakė: „ Mano vaike, nusiramink ir nutilk.”

Ir tuo metu, kai Jėzus kalbėjo, tas žmogus mus pamatė. Jis tarė: „ Viešpatie, Viešpatie, išleisk mane. Būk gailestingas”.  Aš pažvelgiau ir pamačiau kraujo maišalynę. Prieš mano akis buvo siela. Jos viduryje buvo žmogaus širdis, ir kraujas švirkštė iš jos. Iečių dūriai tiesiog perverdavo jo širdį.

„ Aš Tau tarnausiu dabar, Viešpatie, - meldė jis, - prašau išleisk mane”. Aš žinojau, kad šis žmogus jautė kiekvieną ieties dūrį į savo širdį.

„ Dieną ir naktį jis kankinasi, - pratarė Viešpats, - šėtonas jį čia atitempė ir, būtent,  šėtonas jį kankina.”

Vyras vebleno: „ Viešpatie, dabar aš skelbsiu tikrą Evangeliją. Aš papasakosiu apie nuodėmes ir pragarą. Tik, prašau, išvaduok mane iš čia”.

Jėzus tarė: „ Šis vyras buvo Dievo Žodžio skleidėjas.

Buvo laikas, kai jis man tarnavo visa širdimi ir išgelbėjo daug žmonių. Kai kurie, jo pašaukti, tarnauja Man ir šiandien jau daugelį  metų. Kūno geiduliai ir polinkis prie turtų jį paklaidino. Jis leido šėtonui save valdyti. Jis turėjo didelę bažnyčią, puikų automobilį, dideles pajamas. Jis pradėjo vogti iš aukų bažnyčiai. Jis mokėsi apgaudinėti.  Jis pradėjo skleisti pusiau tiesą , pusiau melą.  Jis neleido Man atstatyti jį į doros kelią. Aš siunčiau pas jį Savo pasiuntinius, kurie jam sakė, kad jis privalo atgailauti ir skelbti tiesą. Tačiau jis gyvenimo malonumus mylėjo labiau, nei gyvenimą Dievuje. Jis žinojo, kad negalima išpažinti ar skleisti bet kurį tikėjimą, apart tiesos, atveriamos  Biblijoje. O prieš mirdamas, jis pasakė, kad krikštijimas  Šventąja Dvasia - yra melas, o tie kurie siekia gauti Šventąją  Dvasią - veidmainiai. Jis kalbėjo, kad, sakykim, tu gali būti girtuokliu, neatgailauti ir vis tiek pateksi  į dangų.

Jis sakydavo, kad Dievas nieko nesiunčia į pragarą, kad Dievas perdaug geras, kad tai darytų. Dėl jo daug gerų žmonių prarado prasmę siekti  Dievo malonės. Jis net kalbėjo, kad jam Manęs nereikia, todėl, kad jis pats yra dievas. Jis nuėjo taip toli, kad vedė seminarus ir propagavo šią doktriną kitiems. Jis Mano Šventą Žodį mindžiojo kojomis, tačiau Aš jį vis dar mylėjau.

Vaike mano, geriau Manęs niekada nepažinti, nei pažįstant Mane nusisukti ir man nebetarnauti”.

„ Jeigu jis būtų Tavęs paklausęs, Viešpatie! - šnibždėjau aš, - jeigu tik jis būtų pasirūpinęs savo ir kitų sielomis!”

„ Jis neklausė Manęs, kai jį šaukiau, jis neklausė Manęs. Jis mėgo lengvą gyvenimą. Aš šaukiau jį atgailauti, bet jis negrįžo pas Mane. Vieną kartą jis buvo nužudytas ir pakliuvo tiesiai čia. Dabar šėtonas jį kankina už tai, kad jis kažkada tai skleidė Mano Žodį ir gelbėjo sielas Mano Karalystei. Tai jo kančia”.

Aš stebėjau velnius, kurie tęsė savo žingsniavimus aplink karstą. To vyro širdis pulsavo ir tikras kraujas tekėjo iš jos. Aš niekada nepamiršiu jo klyksmo, kylančio iš skausmo ir beviltiškumo.

Kristus su užuojauta pažiūrėjo į žmogų karste ir tarė: „ Ant to žmogaus pečių gula daugelio prarastų žmonių sielų. Kai kurie  iš jų kankinami kažkur čia ir dabar”. Nuliūdusiomis širdimis Jėzus  ir aš ėjome toliau.

Kai mes jau ėjome, aš pamačiau kitą piktųjų dvasių grupę, besiartinančią prie karsto. Jie buvo apie trijų funtų ūgio, apsirengę juodai su kapišonais, dengiančiais jų veidus. Tai buvo pamaina, kuri tęsė tos sielos kankinimą.  Aš pagalvojau apie tai, kad išdidumas daro mus nepalenkiamais, nenorinčiais pripažinti klaidų ir prašyti atleidimo. Mes atsisakome atgailauti ir susitaikyti, ir elgiamės taip, lyg būtume tik mes vieni teisūs. Bet paklausyk, siela, pragaras yra. Prašau, neik čia.

Po to Jėzus man parodė didžiulį laikrodį, kuris tęsėsi per visą pasaulį. Ir aš girdėjau kaip jis tiksi. Valandinė rodyklė artėjo prie dvyliktos valandos, o minutinė rodyklė sustojo ant (11.57), be trijų minučių dvylika. Minutinė rodyklė pamažu artėjo prie valandos. Ir, kai ji judėjo, tiksėjimas buvo vis garsesnis, kol man pasirodė, kad jis užpildė visą žemę.

Dievas prabilo, kaip skambus trimitas ir Jo balsas skambėjo kaip daugybės krioklių ošimas.

„ Klausykite ir išgirskite, ką bažnyčioms byloja Dvasia, - tarė Jis, - būkite pasiruošę, nes tuo laiku, kai jūs negalvojate, Aš vėl ateisiu. Aš girdžiu laikrodžio dūžius. Dvylikta valanda. Jaunikis atėjo savo nuotakos.”

Ar jūs, mano drauge, pasiruošęs Kristaus atėjimui? Ar jūs būsite, kaip tie, kurie sako: „ Ne šiandien, Viešpatie!”  Jūs jį pašauksite ir išsigelbėsite? Jūs atiduosite savo širdį Jam šiandien? Atsiminkite, Jėzus gali, ir Jis išgelbės nuo bet kokio blogio, jei jūs, Jį šiandien pašauksite ir atgailausite. Melskitės už savo šeimą, už tuos kuriuos mylite, kad jie ateitų pas Jėzų iki tol, kol nebus per vėlu.

Klausykite, ką Jėzus sako: „ Aš apsaugosiu tave nuo bet kokio blogio. Aš saugosiu tave visuose tavo keliuose. Aš išgelbėsiu tave ir tavo artimuosius. Pašauk Mane šiandien ir gyvenk”.

Apsipylusi ašaromis aš meldžiuosi, kad kiekvienas iš jūsų, kuris skaito šitą knygą, aiškiai išpažintų tiesą ankščiau, nei bus per vėlu. Pragaras - tai amžiams. Aš stengiuosi pačiu raiškiausiu būdu, kiek leidžia mano sugebėjimai, atverti jums, visą, ką aš mačiau ir girdėjau. Aš meldžiuosi, kad, kai jūs perskaitysite šią knygą iki galo, jūs atgailautumėte ir pripažintumėte Jėzų savo asmeniniu Gelbėtoju.

Aš girdėjau kaip Viešpats tarė: „ Laikas eiti. Rytoj vėl grįšime”.

 

  

  

  

  

VII SKYRIUS

  

Pragaro pilvas

  

Sekančią naktį Kristus su manimi vėl įžengė į pragarą. Pradžioje mes įėjome į didelę atvirą vietą. Kiek aš galėjau matyti, visur aktyviai veikė piktoji dvasia. Didelis kiekis piktosios dvasios jėgų buvo sukoncentruota aplink mus. Tik už dešimties funtų, arba arti to, nuo tos vietos, kur mes stovėjome, aš pamačiau savotiškai aktyviai veikiančią jėgą - kuri buvo neįprasta vien todėl, kad piktos figūros ir piktos dvasios greitai įeidavo į šią teritoriją ir greitai išeidavo.

Vaizdas buvo panašus į sceną  iš siaubo filmo. Kiek aš galėjau matyti dvasios buvo kankinamos ir velnių ir jų angelų, kurie dirbo be perstojo.  Prietemą perverdavo agonijos ir nusivylimo klyksmai.

Jėzus tarė: „ Vaikeli mano, velnias apgavikas žemėje ir sielų kankintojas pragare. Dauguma iš demoniškųjų jėgų, matomų čia, taip pat laikas nuo laiko  lekia į žemę, kad darytų žalą, griautų, apgaudinėtų,  vestų visus į neviltį.  Aš parodysiu tau tai, ko tu ankščiau niekada nematei, taip atidžiai ir kruopščiai. Kai kas iš to, ką pamatysi, vyksta daba, o kai kas atsitiks ateityje”.

Aš vėl pažvelgiau į priekį. Žemė buvo šviesiai rudos spalvos, be gyvybės ženklų, nebuvo nei žolės, nei ko nors žalio. Viskas buvo negyva arba mirė dabar. Kai kurios vietos buvo šaltos ir drėgnos, tuo metu kai kitur buvo sausa ir karšta. Visur dvokė degančiais ir pūvančiais kūnais, ta smarvė maišėsi su dvėselenos, šiukšlių, šlapimo ir pelėsių kvapu.

„ Šėtonas naudoja daugybę spąstų ir gaudyklių, kad apgaudinėtų Dievo žmones, - kalbėjo Kristus, kai mes lankėmės pragare, - Aš parodysiu tau daug klastingų, gudrių, apgaulingų ir išdavikiškųjų pinklių, suktų metodų, velnio triukų”

Mes praėjome vos keletą metrų, kai aš pamačiau nenusakomą juodą objektą, kuris grėsmingai judėjo mums priešais. Atrodė, kad jis judėjo pirmyn ir atgal, susitraukdavo ir vėl išsipūsdavo. Ir kiekvieną kartą, kaip jis judėjo, išleisdavo baisią smarvę - daug stipresnę už ankščiau jaustą pragaro tvaiką.

Aš pasistengsiu paaiškinti kaip galima geriau, tai ką aš mačiau. Tuo metu, kai didelis  kabantis juodas objektas, tai susitraukdavo tai išsiplėsdavo ir skleidė šlykščią smarvę, aš pastebėjau kažką panašaus į tamsios spalvos ragus, išeinančius iš jo ir bekylančius į žemės paviršių. Aš supratau, kad tai buvo didelė juoda širdis, kuri turėjo daug įėjimų. Mane apėmė baisi nuojauta.

Jėzus žinojo mano mintis ir tarė: „ Nebijok, tai pragaro širdis. Vėliau mes pereisim per ją, o dabar mes turime įeiti į pragaro kamerų bloką”.

Kameros pragaro pilve buvo išdėstytos ratu. Jos įrengtos cilindro formos patalpoje, kurios aukštis, nuo apačios iki viršaus -  septyniolika mylių. Aš pažiūrėjau į viršų ir pamačiau didelį rūdą griovį tarp kamerų ir pilvo apačios. Man pasirodė, kad griovys buvo gilus, apie šešių funtų ( 1 m 80 cm) gylio, ir aš klausiau savęs, kaip man jį peržengti. Nespėjus man nei pagalvoti, mes atsidūrėme ant žemės pylimo prie pirmo kamerų aukšto. Žemės pylimas tarnavo mums kaip takas, vedantis aplink kameras, ir vieta iš kurios galima matyti pragaro centrą.

Jėzus pasakė: „ Viskas yra tikra. Mirtis ir pragaras vieną kart bus numesti į ugnies ežerą. Iki to laiko, ši vieta yra pragaro turinys. Šios kameros bus čia pripildytos kenčiančių  nuodėmingų sielų.

Aš atidaviau savo gyvybę už tai, kad jūs čia nepatektumėte. Aš žinojau, kad šie baisumai egzistuoja, bet ir Mano Tėvo gailestingumas taip pat realus. Jeigu jūs Jam leisite, Jis jus aplankys. Pašaukite Jį Mano vardu dabar”.

 

  

  

  

  

VIII SKYRIUS

  

Pragaro kameros

  

Jėzus ir aš stovėjome ant žemės pylimo prie pirmojo aukšto kamerų. Pylimas buvo platus, keturių funtų ( 1 m 20 cm). Aš pažvelgiau į viršų ir kiek mano akys aprėpė, mačiau kitus žemės pylimus ( keliukus) kurie buvo aplink visą didįjį ratą, kuris atrodė kaip didžiulė duobė. Šalia su žemės pylimu buvo kameros iškastos žemėje. Kaip ir kalėjimo kameros jos visos buvo vienoje eilėje ir atskirtos viena nuo kitos dviem funtais ( 60 cm) žemės.

Jėzus tarė: „ Šios kameros sekcijos aukštis septyniolika mylių, pradedant nuo pragaro viršaus. Čia, šiose kamerose, yra daug sielų, kurios užsiėmė būrimu ir dvasių iššaukimu. Kai kurios iš jų buvo kerėtojais, mediumais, narkotikų platintojais, stabų garbintojais arba pykti žmonės, kurie bendravo su tokiomis dvasiomis. Tokios dvasios padarė didžiulę niekšybę prieš Dievą - daugelis iš jų čia yra šimtus metų. Jie - yra tie, kurie nesigailėjo, o ypač tie, kurie apgaudinėjo žmones ir atplėšė juos nuo Dievo. Šios dvasios padarė didžiulį blogį Dievui ir jo žmonėms. Blogis ir nuodėmė buvo aistringa jų pramoga, ir jie tai mėgo daryti”.

Eidama paskui Jėzų takeliu, aš pažiūrėjau į pragaro centrą, kur kažkas labai aktyviai vyko. Centrą visą laiką gaubė neryški šviesa, ir aš galėjau atskirti daugelio formų judėjimą. Kiek aš galėjau užmatyti, priekyje mūsų buvo kameros. Aš pagalvojau sau, kad kankinimas kamerose, tikriausiai negali būti baisesnis, kaip duobėse. Aplink aš girdėjau pasmerktųjų klyksmus, dejones ir šauksmus.  Aš pasijutau blogai. Mano širdį apėmė liūdesys.

Jėzus tarė: „ Aš iki šiol neleidau tau girdėti šių šauksmų. Bet dabar noriu parodyti tau, kaip ateina šėtonas, kad vogtų, žudytų ir griautų. Čia, pragare, skirtingoms sieloms yra skirtingi kankinimai. Iki paskutiniojo teismo šėtonas valdo visą tai, kol mirtis ir pragaras bus numesti į ugnies ežerą. Ir dabar kartkartėmis atsiveria ugnies ežeras”.

Kai mes ėjome žemės pylimu, šauksmai girdėjosi vis garsiau. Stiprūs klyksmai sklido iš kamerų. Aš ėjau šalia Jėzaus. Jis sustojo prie trečiosios kameros. Ryški šviesa apšvietė kameros vidų. Kameroje, siūbuodamasi supamajame krėsle, sėdėjo sena moteris, verkdama taip, lyg jos širdis plyštų. Aš nežinau kodėl, bet aš buvau nustebinta suvokusi, kad ta moteris buvo tikrame žmogaus pavidale [kūne].

Kameroje be supamo krėslo ir moters nieko nebuvo. Kameros sienos buvo iš molio. Priekinė kameros siena - ištisos durys. Jos buvo su grotelėmis ir spyna,  padarytos iš tamsaus metalo. Kadangi grotelės buvo plačios, Jėzus ir aš galėjome  pilnai apžvelgti visą kamerą.

Moters kūnas buvo pelenų spalvos, daugiau tamsiai pilkas. Ji suposi pirmyn ir atgal. O, kai ji suposi, ašaros tekėjo jos skruostais. Pagal jos kenčiančią išvaizdą aš žinojau, kad ji kenčia didžiulius skausmus, dėl man nematomo kankinimo. Man buvo įdomu, kuo ji nusikalto, už ką pasodinta čia.

Tiesiog mano akyse ši moteris pradėjo keisti savo formą - iš pradžių pasivertė į seną - seną vyrą,  o po to, į jauną moterį, į vidutinio amžiaus moterį ir vėl tapo sena moterimi, kokią aš ją mačiau pradžioje. Aš nustebusi žiūrėjau kaip ji pereidinėja iš vienos būsenos į kitą.

Pamačiusi Jėzų ji sušuko: „ Jėzau, pasigailėk manęs. Paleisk mane iš šios kankinimo vietos”. Ji pasilenkė į priekį stengdamasi pasiekti Jėzų, bet negalėjo iki Jo prisilenkti. Pasikeitimai tęsėsi. Net jos apranga keitėsi, tai ji buvo apsirengusi vyru, po to, kaip jauna mergaitė, kaip vidutinio amžiaus moteris ir pagyvenusi moteris. Visi šie virsmai, rodėsi, įvykdavo per kelias minutes.

Aš paklausiau Jėzaus: „ Kodėl taip, Viešpatie?”

Ji vėl sušuko: „ O, Viešpatie, išleisk mane iš čia ankščiau, nei jie sugrįš”. Dabar ji stovėjo įsikabinusi į grotas. Ji kalbėjo: „ Aš žinau Tavo meilė reali. Aš žinau Tavo meilė tikra. Išleisk mane!” Po to moteris ėmė iš siaubo klykti, aš pamačiau kaip kažkas  ėmė draskyti jos kūną gabalais.

„ Ji dedasi tuo, kuo nėra tikrovėje”, -  tarė Jėzus.

Moteris grįžo į savo krėslą ir ir vėl pradėjo suptis. Bet dabar supamojoje kėdėje sėdėjo tik skeletas,  viduje prisipildęs tamsaus rūko. Ten kur prieš minutę buvo aprengtas kūnas, dabar buvo pajuodavę  ir apdegę kaulai, tuščios akiduobės. Moters siela dejavo ir vebleno Jėzui apie atgailavimą, bet jos maldavimai buvo pavėluoti.

„ Gyvendama žemėje. - tarė Jėzus, - ši moteris buvo ragana ir šėtono garbintoja. Ji ne tik burdavo, ji ir kitus mokino tai daryti. Kai ji buvo maža, jos šeima užsiiminėjo juodąja magija. Ji labiau mylėjo tamsą, nei šviesą”.

„ Daug kartų, - tarė Jėzus, -  Aš šaukiau ją atgailauti. Ji juokdavosi iš manęs ir sakydavo: „ Man patinka tarnauti šėtonui, aš ir toliau jam tarnausiu”. Ji atmetė tiesą ir nesigailėjo dėl savo piktų darbų. Ji nuo dievo atplėšė daug žmonių ir, kai kurie, iš jų dega pragare kartu su  ja. Jei ji būtų atgailavusi, Aš būčiau išgelbėjęs ją ir  daugelį  jos šeimos narių, bet ji neklausė“.

Šėtonas apgavo tą moterį sakydamas,  kad ji, už tarnavimą jam,  gaus savo karalystę. Jis sakė jai, kad ji niekada nemirs ir gyvens su juo amžinai. Ji mirė garbindama šėtoną ir, patekdama čia paklausė jo, kur jos karalystė. Šėtonas, melo tėvas, nusijuokė jei į veidą ir tarė: „ Tu ką galvojai, kad aš pasidalinsiu su tavimi savo karalyste? Štai tavo karalystė”. Ir užrakino ją šioje kameroje, ir kankina ją dieną ir naktį.

Gyvendama žemėje ši moteris mokino kitus burtininkus tiek baltosios, tiek juodosios magijos. Vienas iš jos burtų buvo pasivertimas iš jaunos moters į vidutinio amžiaus moterį ir netgi į senutę. Tuo metu jai tai buvo įdomu- pasiversti kita esybe, ir taip gąsdinti mažiau patyrusius burtininkus. Bet dabar ji kenčia pragaro kančias ir jos kūnas  draskomas nuolatinių pasivertinėjimų. Ji negali kontroliuoti šio proseco ir pastoviai keičia vieną formą į kitą, bet jos tikra būsena - tamsi siela skeleto viduryje.  Šėtonas naudoja ją savo piktiems kėslams, tyčiojasi  ir šaiposi iš jos. Retkarčiais ją nuveda pas šėtoną,  jo  malonumui, kad ji kankintųsi jo akivaizdoje.

Aš ją šaukiau daug kartų ir gal būčiau išgelbėjęs, bet ji nenorėjo būti su manimi. Dabar ji prašo ir maldauja atleidimo, bet jau vėlu. Ji dabar beviltiškai prarasta”.

Aš žiūrėjau į tą moterį, beviltiškai prarastą, kenčiančią, jaučiančią skausmus ir, nors ji buvo pikta, mano širdis plyšo iš užuojautos. „ Viešpatie, kaip baisu!” - kalbėjau aš verkdama.

Po to purvinas, tamsiai rudas, aplaužytais sparnais demonas, kurio ūgis buvo kaip meškos, priėjo prie jos kameros, lyg  Jėzaus ir manęs ten nebūtų, ir atrakino kamerą raktu. Jis tai darė garsiai belsdamas, kad moterį išgąsdintų. Moteris apimta baimės, kai jis pradėjo ją traukti iš kameros, gailiai cypė.

Jėzus tarė: „ Šis demonas kankina ją dažnai” . Aš žiūrėjau kaip jis žeme ją išvilko iš kameros ir kažkur nutempė.

„ Brangus Viešpatie! - paklausiau aš, - nejaugi mes niekuo negalim padėti?”  Man buvo taip jos gaila.

„ Per vėlu! - atsakė Jėzus, - per vėlu”.

 

 

IX SKYRIUS

  

Pragaro baisumai  

  

Aš suprantu, kodėl žmonės šiuose kankinimo kamerose, esančiose pragaro pilve,  buvo kitokie nei tie,  kurie yra kitose vietose, skiriasi ir jų kankinimo būdai. Tačiau daug ko aš nesupratau. Kartais aš paprasčiausia klausiau Jėzaus ir viską fiksavau, ką girdėjau ir mačiau didesnei Dievo garbei.

Kiek tik  aš galėjau matyti, kameros, rodos, buvo išdėstytos begaliniu,akštyn kylančiu, ratu. Kiekvienoje kameroje buvo viena vienintelė siela. Kai mes ėjome pro šalį, iš kamerų girdėjosi dejonės, raudos, vaitojimai, dūdavimai.

Netoli paėjus Jėzus sustojo prie kitos kameros. Jėzus ją apšvietė ir mes pažiūrėjome į vidų. Aš stovėjau ir žiūrėjau į sielą, kuri,  kaip aš supratau, kentėjo baisias kančias. Tai buvo kita moteris, tik jos spalva buvo pilkai - žydra. Jos kūnas buvo miręs ir supuvę mėsos gabalai karojo nuo kaulų. Visi jos kaulai buvo apanglėję  ir buvo blizgančios juodos spalvos. Ant jos dar buvo nešiotų skudurų likučiai. Kirmėlės šliaužiojo jos kūnu ir kaulais. Bjaurus tvaikas tvyrojo viduje.

Kaip ir ankstesnioji moteris, ji taip pat sėdėjo supamajame krėsle. Ji turėjo skudurinę lėlę. Siūbuodamasi krėsle, ji verkė ir spaudė lėlę prie savo krūtinės. Graudus verksmas drebino jos kūną, iš kameros sklido garsi rauda.

Jėzus tarė man: „ Ji taip pat buvo šėtono tarnaitė. Ji pardavė jam savo sielą ir, būdama žemėje, darė visokias piktybes. Raganavimas tikrai yra. Ši moteris pati raganavo ir mokino kitus tai daryti, tuo pritraukdama daugelį prie nuodėmės. Tie kurie užsiiminėjo mokymais raganauti, naudojosi ypatingu šėtono dėmesiu ir įgaudavo didesnių galių, nei tie, kurie paprasčiausia tuo užsiimdavo. Ji buvo aiškiaregė ir šėtono mediumas.

Už savo blogus darbus ji buvo šėtono ypač gerbiama. Ji žinojo kaip naudoti tamsos jėgas dėl savęs ir dėl savo šeimininko. Ji ėjo į satanistų susirinkimus ir garbino šėtoną. Ji jam buvo stipri moteris”.

Aš galvojau: „ Kiek gi ji sielų apgavo ir atvedė šėtonui?”

Aš žiūrėjau į šį kaulėta sielos apvalkalą su audinių gabaliukais, verkiantį prie purvinos  skudurinės lėlės ir mano širdį užplūdo liūdesys, ašaros bėgo mano skruostais.

O ji stipriai glaudė prie savęs lėlę, lyg ta galėtų padėti jai arba ji lėlei. Mirties tvaikas užpildė vietovę.

Po to aš mačiau, kaip ji pradėjo keisti savo pavidalą, kaip ir ana moteris. Pradžioje ji pasivertė 1930 - ųjų metų senutę, po to į šiuolaikinę jauną moterį. Ji kartojo tuos virsmus iš vienos būsenos į kitą mūsų akyse.

„ Ši moteris, - tarė Jėzus, - buvo šėtonui kaip ir šventikas. Taip, kaip tikrąją Gerąją Naujieną mums skleidžia  tikrieji Dievo tarnai, taip šėtonas turi savo apgaulingus tarnus. Ji turėjo didelę šėtonišką valdžią, dėl kurios ji turėjo parduoti savo sielą, kad ją gautų. Piktosios šėtono dovanos, priešingai nei Jėzaus apdovanojimai tikintiesiems,  kaip antra medalio pusė, atsisuka prieš sielas.

Šie velnio tarnai užsiima okultizmu, būrimu, chiromantija ir daug kuo kitu. Šėtono mediumas - galingas šėtono tarnas. Šie žmonės visiškai ir pilnai parsidavę šėtonui. Kai kurie tamsos tarnai negali net pasikalbėti su šėtono tol, kol su jais  nepakalba jo tarpininkas ( mediumas). Jie aukoja velniui žmones ir gyvūnus.

Daug žmonių atiduoda savo sielą šėtonui. Jie patys pasirenka tarnauti velniui, o ne Man. Jų pasirinkimas - mirtis iki to laiko, kol nesigailės už savo nuodėmes ir nesišauks Manęs. Aš ištikimas ir išgelbėsiu juos iš nuodėmių. Dauguma jų pardavė savo sielą šėtonui, galvodami, kad gyvens amžinai. Tačiau jie mirs baisia mirtimi.

Šėtonas dar vis galvoja, kad jis gali nugalėti,užimti Dievo karalystę ir sugriauti Dievo planus.  Tačiau jis buvo įveiktas ir  parblokštas po kryžiumi. Aš paėmiau raktus iš šėtono ir Man priklauso visa valdžia danguje ir žemėje.

Po to, kai ši moteris numirė, ji nuėjo tiesiai į pragarą. Demonai nuvedė ją pas šėtoną, kur ji piktai paklausė, kodėl demonai ją kontroliuoja, nes būdama žemėje ji galvojo, jog ji kontroliuoja demonus. Ten jie vykdė visus jos nurodymus. Ji taip pat pareikalavo iš šėtono amžinos karalystės, kuri jai buvo pažadėta. Šėtonas net po mirties žemėje ją apgaudinėjo. Jis sakė, kad prikels ją iš numirusių ir iš naujo naudos savo tikslams. Apgavystėmis ji yra atvedusi į pragarą daug sielų ir melas jai patiko”.

Bet, pagaliau, šėtonas nusijuokė ir pradėjo tyčiotis iš jos. Jis jai tarė: „ Aš tave apgaudinėjau ir naudojausi visus tuos metus. Aš niekada tau neatiduosiu savo karalystės”. 

Velnias sumojavo rankomis prieš moterį ir, atrodė, kad jos kūnas plėšiamas nuo kaulų. Ji pradėjo šaukti iš skausmo, kai šėtonui atnešė didelę juodą knygą. Jis atvertė knygą ir pirštu perėjo per puslapius, kol rado jos vardą.

„ O, taip, - tarė šėtonas, - žemėje tu man tarnavai tikrai šauniai. Tu man atvedei daugiau kaip penkis šimtus sielų”. Jis jai melavo sakydamas: „ Tavo bausmė nebus toki žiauri, kaip kitų”.

Tada pasigirdo piktas kvatojimas. Šėtonas stovėjo ir pirštu rodė į moterį, ir pakilo stiprus vėjas ir užpildė šią vietovę. Jis išleido garsą, panašų į griaustinio dundėjimą. „ Cha - cha, - kvatojo velnias, - imk savo karalystę, jeigu gali. Tuo metu nematoma jėga trenkė ją į žemę.

„ Tu ruošiesi man tarnauti čia”, - kvatojo šėtonas, kai moteris bandė atsistoti. Ji klykė iš skausmo, kai demonai plėšė nuo jos kaulų kūno liekanas.

Ją vilkte atvilko į šitą kalėjimą. Ji atsiminė šėtono pažadus. Jis kalbėjo, kad ji bus valdovė. Jis kalbėjo, kad ji niekada nemirs. Jis sakė jai, kad jis valdo gyvybę ir mirtį, ir ji tuo tikėjo. Jai sakė, kad velnias gali sulaikyti viską, kas galėtų ją nužudyti. Šėtonas daug melavo ir daug žadėjo jai.

Jėzus tarė: „ Aš atėjau išgelbėti visų žmonių, Aš noriu, kad prarastieji atgailautų ir šauktų Mano vardą. Ne Mano valia, kad kažkas žuvo, bet Mano valia suteikti amžiną gyvenimą. Sunku sakyti, bet daugelis prieš mirtį neatgailaus ir pateks į pragarą. O kelias į dangų, vienas visiems žmonėms. Kad patektum į Dievo Karalystę, tu turi buti  pašauktas iš viršaus. Jūs privalote ateiti pas Tėvą Mano vardu ir gailėtis už savo nuodėmes. Jūs turite nuoširdžiai atiduoti širdį Dievui ir tarnauti Jam”.

„Vaike, - tęsė Jėzus, - tai ką Aš atversiu tau toliau, bus dar baisiau. Aš žinau, tu pergyvensi. Aš taip pat noriu, kad pasaulis išgirstų ir žinotų, ką Dvasia kalba bažnyčiai.

Šiose kamerose, kiek aprėpia tavo akys, yra kankinamos sielos. Kiekvieną kartą, kai kameros prisipildo, pragaras išsiplečia, kad priimtų dar daugiau sielų. Pragare jūs turėsite visus jausmus. Jeigu jūs žemėje akli, tai ir pragare būsite akli. Jeigu žemėje jūs turite vieną ranką, tai ir pragare jūs būsite vienarankiai”.

Aš [M.K. Bakster] turiu jums pasakyti, kad jūs gailėtumėtės, todėl, kad pragaras baisi vieta, baisi vieta, liūdesio ir amžinų raudų vieta. Prašau patikėti tuo, ką aš sakau, todėl kad tai tiesa. Man taip sunku buvo ruošti šiuos užrašus, kad aš daug kartų sirgau.

Aš mačiau pragare tai, apie ką labai baisu pasakoti -  tai dar baisiau, nei šauksmai dėl kankinimų, pūvančių kūnų smarvė, pragaro ugnis su jo giliomis duobėmis. Ir netgi tai, apie ką Dievas rašyti neleido.

 Kai jūs numirštate žemėje, jeigu jūs gimėte iš Šventosios Dvasios, jūsų siela eina į dangų. Jei jūs nusidėjėlis, kai jūs mirštate, jūs einate tiesiai į degantį pragarą. Demonai jūsų sielą, surakintą grandinėmis, tempia pro pragaro vartus, kur jus meta į duobę ir kankina. Kai ateis laikas, jus nuves pas šėtoną. Pragare jūs viską jausite ir suvoksite, kas su jumis darosi.

Jėzus papasakojo man, kad pragare yra vieta, vadinama „pramogų centru”.Sielos, uždarytos duobėse, ten patekti negali. Jis man taip pat paaiškino, kad nežiūrint to, jog kankinimai įvairioms sieloms yra įvairūs,  visos jos dega ugnyje.

Pramogų centras panašus į cirko areną. Keletas žmonių, kuriuos parenka būti pasilinksminimo objektu, išeina į rato centrą. Tie žmonės  žemėje sąmoningai tarnavo šėtonui. Jie patys pasirinko sekti paskui šėtoną, o ne Dievą. Aplink areną būna kitos sielos, apart tų, kurios yra duobėse.

Tie, kurie yra rato viduryje, iki pat mirties buvo okultinio pasaulio lyderiais. Tai buvę: mediumai, ateities būrėjai, kerėtojai ir žmonės, kurie skaito ir valdo svetimas mintis, žiniuoniai ir raganos, magai - visi tie, kurie sąmoningai pasirinko tarnauti šėtonui.

Kol jie gyveno žemėje, jie apgavo daug patiklių žmonių, patraukė juos prie nuodėmių ir nuvedė pas šėtoną. Tie, kuriuos apgavo ir  pastūmėjo į nuodėmes, ateina ir kankina savo apgavikus. Kankinti kiekvienam leidžiama eilės tvarka.

Vieno iš tokių kankinimų metu, sielos griaučiai buvo išskirstyti dalimis ir paskleisti  įvairiose pragaro vietose. Siela buvo  tiesiog sudraskyta į dalis ir, kaip kokios šiukšlės, velnio išbarstyta po pragarą. Sužalotos sielos jaučia stiprų skausmą. Tie, kurie aplink areną, galėjo mėtyti akmenis į tuos, kurie buvo arenoje. Buvo leistinas bet koks kankinimo būdas, kas tik, ką galėjo sugalvoti. Sielos, taip kankinamos, garsiai maldavo mirties, bet tai ir buvo amžina mirtis. Tai šėtonas pasirūpino, kad tai vyktų. Tai jo pramogų centras.

Dievas tarė: „ Prieš daugelį metų Aš atėmiau raktus nuo pragaro iš šėtono. Aš atėjau ir atidariau tas kameras ir išleidau Savo liaudį. Todėl, kad Senojo Testamento laikais, iki to, kai Aš tikrai paaukojau Savo Gyvybę ant kryžiaus, rojus buvo šalia pragaro. Šiuose kamerose kažkada tai buvo išsidėstęs rojus. Dabar šėtonas naudoja jas savo piktiems tikslams ir dar padidino jų skaičių”.

„ O,  skaitytojau, tu atgailauk už savo nuodėmes iki tol, kol ne per vėlu. Todėl, kad visi stos prieš Mano teismą. Rojus buvo perkeltas iš tos vietos, kuri buvo šalia pragaro tada, kai Aš numiriau ir Dievo, Mano Tėvo, valia prisikėliau”.

Ir dar kartą aš jums aiškinu, kad tos kameros, išdėstytos ratu iki septyniolikos mylių aukščio, tarnauja kalėjimu tiems, kurie kažkada buvo satanistų, tamsos bendrininkų įtraukti į bet kokią nuodėmę, siejamą su demoniškomis jėgomis, okultizmu ir šėtono garbinimu.

Jėzus pašaukė: „ Einame,  Aš noriu tau kai ką parodyti”.

Staiga mes atsidūrėme ore, maždaug už pusės mylios nuo tos vietos, pragaro pilvo centre ir kamerų bloko, kuris tęsėsi septyniolika mylių, centre. Buvo toks jausmas, lyg mes būtume šulinyje, kur dėl tamsos nesimato nei viršaus, nei dugno. Geltona šviesa palaipsniui apšvietė vietovę. Aš stipriai laikiau Jėzų už rankos.

„ Brangus Viešpatie, - paklausiau aš, - kodėl mes čia?”

Staiga pakilo uraganinis vėjas, pasigirdo vėtros garsai. Didžiulės ugnies bangos pradėjo kilti kamerų sienomis, degindamos viską savo kelyje. Ugnies liežuviai pasiekdavo kiekvienos kameros vidų ir girdėjosi gailestingos raudos dėl skausmo ir nevilties. Nors Jėzus ir aš nebuvome paliesti liepsnos, aš labai  išsigandau, kai pamačiau prarastas sielas, besiglaudžiančias prie galinės sienos, bandant rasti užuovėją.  Kairėje nuo mūsų kilo piktas riksmas. Aš pažiūrėjau ir pamačiau šėtoną, stovintį į mus nugarą, jis visas buvo apsuptas liepsnos. Bet jis nedegė,  greičiausiai jis ir buvo ugnies priežastimi. Dabar jis stovėjo apsuptas ugnies ir piktdžiugiškai klausėsi nelaimingųjų sielų šauksmų. Kada šėtonas pajudindavo rankas, nuo jo išlėkdavo didžiuliai ugnies kamuoliai. Iš kamerų girdėjosi širdį veriantis klyksmai ir šauksmai iš skausmo. Ten esančios sielos degė gyvos, bet ir po to negalėjo numirti. Demonai kvatojo, kaip šėtonas, ir vaikščiodami nuo kameros prie kameros kankino pasmerktuosius. Jėzus paaiškino: „ Šėtonas maitinasi blogiu. Nuo skausmo ir kentėjimo tik didėją jo  jėgos”.

Aš stebėjau šėtoną. Jis atrodė kaip raudonai - geltona liepsna su rudais pakraščiais. Liepsna augo aplink jį. Stiprūs vėjo šuorai plaikstė jo aprangą, kuri nedegė. Oras prisipildė degančio kūno kvapo ir aš suvokiau, kad pragaro baisumai yra realybė. Šėtonas ėjo per liepsną, kuri jo nedegino. Aš mačiau tik jo nugarą, tačiau piktas jo kvatojimas girdėjosi visur.

Aš mačiau, kaip šėtonas pasikėlė ant dūmų debesėlio, pagriebė ugnies šuorą ir pakilo į pragaro pilvo viršų. Aš girdėjau, kaip jis pasisuko ir garsiai sušuko, kad, jei visos sielos jam nenusilenks, jis suteiks joms galimybę pasirodyti pasilinksminimų rate.

„ O ne, prašome tavęs šėtone, mes tau nusilenksime,” - sušuko jos visos vienu balsu, ir pradėjo nusilenkinėti, garbindamos velnią. Ir kuo daugiau jos lenkėsi jam, tuo labiau jis troško garbinimo.  Garsiau ir garsiau sklido liaupsių garsai iki to laiko, kol pragaro skliautų balkiai pradėjo skambėti nuo triukšmo.

Jėzus tarė: „ Visi jie, kurie sėdi pragaro kamerose, kol gyveno žemėje,  girdėjo apie  tikrą dievobaimingumą. Daug kartų Mano Dvasia siūlė jiems Mano išgelbėjimą. Daug kartų Mano Dvasia viliojo juos, bet jie neatsivertė ir neatėjo pas Mane, kad išsigelbėtų“.

Kol Jėzus kalbėjo, šėtonas kreipėsi į savo pavaldinius: „ Cha cha cha, štai jūsų karalystė, viskas priklauso jums. Mano karalystė visoje žemėje ir pragare”. Aš girdėjau, kaip jis šaukė, riaumojo: „ Štai jūsų amžinas gyvenimas!” O tuo laiku iš degančių kamerų girdėjosi gailestingi klyksmai.

Jėzus tarė: „ Mano išgelbėjimas pasiekiamas visiems, kas nori lai pasinaudoja ir bus išgelbėtas iš šios amžinusios bausmės vietos. Aš jo nevysiu šalin, jei jūs buvote burtininku, ragana ar magu, net jeigu jūs turėjote rašytinę sutartį su velniu, mano jėgos tai nugalės. Mano pralietas kraujas išgelbės jus. Aš nuimsiu prakeikimą nuo jūsų gyvenimo ir ištrauksiu jus iš pragaro. Atiduokite Man savo širdis, kad Aš galėčiau nuimti jūsų grandines ir išlaisvinti jus”.

 

 

  

  

  

X SKYRIUS

  

Pragaro širdis

  

 

Naktį aš su Jėzumi buvau pragare. Visą dieną jo vaizdas stovėjo mano akyse. Aš bandžiau papasakoti kitiems, apie tai, ką aš mačiau, bet jie manimi netikėjo. Aš jaučiausi labai vieniša ir tik Dievo padedama, aš galėjau gyventi toliau. Garbė Jėzui Kristui.

Sekančią naktį Jėzus ir aš grįžome į pragarą. Mes ėjome pragaro pilvo pakraščiu. Aš atpažinau vietas, kur mes buvome ankščiau. Tas pats pūvančios mėsos, tas pats pragaro pykčio kvapas, tie patys pelėsiai, visur aplink karštas oras. Jau vien nuo to, aš jaučiausi labai pavargusi.

Jėzus žinojo mano jėgas ir tarė: „ Aš niekada nepaliksiu ir nepamesiu tavęs. Aš žinau, kad tu pavargai, bet Aš tave sustiprinsiu”.

Jėzaus prisilietimas iš tikro mane sustiprino, ir mes nuėjome toliau. Priekyje aš pamačiau didelį juodą objektą, kuris dydžiu prilygo beisbolo laukui, ir jis, atrodė, judėjo į viršų ir į apačią. Aš prisiminiau, kas man buvo sakyta - „ pragaro širdis”.

Išėjimai iš tos juodos širdies buvo panašūs į rankas, o gal ragus. Mes išėjome iš jo, kėlėmės į viršų, išnirome iš pragaro ant žemės ir pakilome virš jos. Man buvo įdomu, ar tai tie patys ragai, apie kuriuos kalbama Biblijoje. Aplink širdį žemė buvo sausa ir ruda, kokius trisdešimt funtų visomis kryptimis. Žemė buvo išdegusi ir išdžiovinta iki rudžių spalvos. Širdis buvo juodut - juodutėlė, tačiau į ją buvo lyg įlašėję kitos spalvos, panašios į gyvatės odą. Nuo kiekvieno tvinksnio iš širdies sklido baisi smarvė. Ji pulsavo, kaip tikra širdis. Pyktųjų jėgų laukas supo ją.

Nieko nesuvokdama, nustebusi  aš žiūrėjau į tą piktą širdį ir nesupratau, kokia jos paskirtis.

Jėzus išaiškino: „ Šitos atšakos, kurios panašios į širdies arterijas, - vamzdžiai, kurie išeina virš žemės, tam kad išlietų ant jos pyktį. Tie ragai, kuriuos matė Danijilas, įkūniją pykčio karalystę žemėje. Vieni jau buvo, kiti bus, o kai kurie yra dabar. Pasikels pykčio karalystė, ir antikristas valdys daugelį tautų ir teritorijų. Jeigu bus galima, jis apgaus pačius išrinktuosius. Dauguma pasiduos ir garbins žvėrį ir jo paveikslą.

Iš tų pagrindinių gyslų ar ragų išaugs mažesni. Iš mažesnių atšakų išeis demonai, piktosios dvasios ir visokio poveikio piktosios jėgos. Jie bus paleisti į žemę su šėtono nurodymais daryti daug blogio. Tos karalystės ir piktosios jėgos bus pavaldžios žvėriui, ir daug kas seks paskui jį į pražūtį. Ir visa tai prasideda čia, pragaro širdyje”.

Šiuos žodžius man ištarė Jėzus. Jis liepė man parašyti juos ir įdėti į knygą, ir papasakoti visam pasauliui. Šie žodžiai - tiesa. Šiuos apreiškimus man davė Viešpats Jėzus Kristus, kad visi galėtų žinoti ir suprasti šėtono piktuosius planus, kuriuos jis ruošia ateičiai.

Jėzus ištarė: „ Sek Mane”. Mes pakilome keliomis pakopomis laiptais, esančiais širdyje. Prieš mus buvo įėjimas. Širdyje buvo visiška tamsa. Aš girdėjau verksmus, o kvapas buvo toks baisus, kad aš vos galėjau kvėpuoti. Viskas, ką aš galėjau matyti tamsoje, buvo Jėzus. Aš ėjau labai arti Jo.

Paskui staiga Jėzus dingo! Atsitiko kažkas neįmanomo. Aš buvau viena pragaro širdyje. Siaubas sukaustė mane. Baimė užvaldė mano sielą ir mirtis nutvėrė mane.

Aš šaukiau Jėzui: „ Kur Tu? Kur Tu? O, maldauju, grįžk Viešpatie!” Aš šaukiau ir šaukiau, bet niekas man neatsakė.

„ O, mano Dieve, - veblenau aš, - aš privalau iš čia išeiti”. Aš nubėgau į tamsą. Kai aš paliesdavau sienas, jos, atrodė kvėpavo ir judėjo po mano rankomis.  O po to aš buvau nebe viena.

Aš išgirdau juoko garsus, kai du demonai, apgaubti tamsiai geltonos šviesos, staiga paėmė mane ant rankų. Jie staigiai sukaustė mano rankas ir nutempė į širdies gilumą. Aš šaukiau Jėzų, bet atsakymo nebuvo. Aš verkiau ir kovojau iš visų jėgų, o jie tempė mane toliau, lyg aš visai nesipriešinčiau.

Kai mes panirome giliau į širdį, aš pajutau baisų skausmą, lyg kas tai būtų trynęs mano kūną. Atrodė, kad kažkas viską plėšė nuo manęs. Aš su siaubu surikau.

Mano pagrobėjai atvilko mane iki kameros ir įmetė ten. Kada jie uždarinėjo duris aš klykiau dar garsiau. Jie paniekinimai juokėsi ir kalbėjo: „ Šaukti beprasmiška. Kai ateis tavo eilė, tu atsidursi prieš mūsų šeimininką. Jis kankins tave savo malonumui“.  

Baisi širdies smarvė prisigėrė į mano kūną. „ Kodėl aš čia? Kas neteisinga? Aš - aš beprotė? Išleiskite mane! Išleiskite mane!” - šaukiau aš.

Praėjus kuriam laikui aš pradėjau jausti kameros, kurioje buvau sienas. Kamera buvo apvali ir minkšta, lyg, kad gyva. Ji buvo gyva ir pradėjo judėti. „ O, Viešpatie, - klyktelėjau aš, - Jėzau, kur Tu?”  Bet aš išgirdau tik savo balso aidą.

Baimė, pati baisiausia baimė, apėmė mano sielą. Pirmą kartą po to, kai Jėzus paliko mane, aš pradėjau suprasti, kad aš prarasta be jokios vilties. Aš verkiau ir vis šaukiau ir šaukiau Jėzų. Po to tamsoje aš išgirdau balsą: „ Beviltiška šaukti Jėzų, jo čia nėra”.

Silpna šviesa pradėjo skverbtis į šią vietą. Pirmą kartą aš galėjau pamatyti kitas kameras, kurios kaip ir manoji, buvo įstatytos širdies sienelėje. Prieš mus buvo kažkas panašaus į voratinklį. Ir kiekvienos kameros viduje kažkas tai purvino, besitempiančiai lipnaus, tekėjo per kameras.

Moteriškas balsas iš gretimos kameros tarė man: „ Tu pražuvai šioje kankinimo vietoje. Iš čia nėra išėjimo”.

Prietemoje aš ją vos įžiūrėjau. Ji viską jautė, kaip ir aš. Kitų kamerų gyventojai, atrodo, miegojo arba buvo transe. „Nėra vilties, - verkė ji,- nėra vilties!”

            Aš jaučiausi viena ir buvau nusivylusi. Moters žodžiai man nepadėjo. Ji kalbėjo:” Čia pragaro širdis. Mus čia kankina, bet ne taip baisiai, kaip kitose vietose”. Vėliau aš supratau, kad ji melavo man, jog kankinimai čia ne tokie baisūs, kaip kitose pragaro vietose.

            „Kartais,- tęsė ji, - veda pas patį šėtoną, ir jis mus kankina savo malonumui. Šėtonas minta mūsų skausmu. Nuo mūsų klyksmų, liūdesio ir nusivylimo jis tampa stipresnis. Mūsų nuodėmės visada su mumis. Mes žinome, kad mes bedieviai. Mes, taip pat, žinome, kad kažkada tai mes tikėjome į Viešpatį Jėzų, bet mes Jį atstūmėme ir nusisukome nuo Dievo. Mes pasielgėme taip, kaip mums patiko. Prieš patekdama čia, aš buvau prostitutė. Aš tenkinau vyrus ir moteris už pinigus, ir tai, kuo mes užsiimdavome, aš vadinau „meile”. Aš sugrioviau daug šeimų. Šiose kamerose daug lesbiečių, homoseksualų ir tų, kurie sulaužė santuokinę ištikimybę”.

            Aš sušukau į tamsą: „Aš neturiu nieko bendro su šia vieta. Aš išgelbėta. Aš priklausau Dievui. Kodėl aš čia?”. Tačiau atsakymo neišgirdau.

            Paskui grįžo demonai ir atidarė mano kameros duris. Vienas ištraukė mane, o kitas stūmė name iš nugaros. Jie vedė mane duobėtu taku. Nuo demonų prisilietimo, atrodė, kad ugnies liežuviai degina mano kūną. Man skaudėjo.

„O, Jėzau, kur Tu? Prašau, padėk man Jėzau”- rėkiau aš.

Prieš mane riaumodama plykstelėjo ugnis, tačiau, manęs nepalietusi, sustojo. Man atrodė, kad tuo metu, nuo mano kūno kažkas plėšė odą. Pats didžiausias skausmas, kokio aš negalėjau net įsivaizduoti, apėmė mane. Man beprotiškai skaudėjo. Kažkas nematomas iš vidaus draskė mano kūną, o šikšnosparnių pavidalo piltosios dvasios, kandžiojo mane.

„Brangus Viešpatie Jėzau, - klykiau aš,- kur Tu? O, prašau, išleisk mane!”

Mane tampė ir stumdė tol, kol mes pasiekėme plačią, atvirą pragaro širdies vietą. Paskui mane nutėškė prie purvino altoriaus. Ant altoriaus buvo didelė atvesta knyga. Aš girdėjau piktą juoką ir supratau, kad guliu purve priešais šėtoną.

Šėtonas tarė: “Pagaliau tu pas mane!”

Aš atšokau iš baimės, tačiau gretai supratau, kad jis žiūrėjo ne į mane, o į kažką kitą. Šėtonas kvatojo: “Cha, cha , cha, pagaliau aš galiu tave pražudyti. Duok pažiūrėti, kokia bus tau bausmė” . Jis paėmė  knygą ir ėmė versti lapus. Buvo surastas sielos vardas ir nustatyta bausmė.

“Brangus Viešpatie, -  verkiau aš, - argi iš tikro gali taip būti?”

Atėjo mano eilė, ir demonai išstūmė mane ant platformos ir jėga privertė mane nusilenkti šėtonui. Nuskambėjo tas pats piktas kvatojimas. “Aš ilgai tavęs laukiau, ir , pagaliau, tu pas mane,- piktdžiugiškai suriaumojo jis, - tu bandei išsprūsti iš mano rankų, bet dabar tu - mano”.

Mane apėmė tokia baimė, kokios aš anksčiau nebuvau pergyvenusi. Mano pavidalas [įsikūnijimas, esybė]  vėl buvo plėšiamas nuo manęs, o kūnas kaustomas didžiulėmis grandinėmis. Aš pažiūrėjau į sukaustytą save, ir pamačiau, kad atrodau, kaip visi kiti. Aš buvau skeletas, pilnas mirusio žmogaus kaulų. Mano vidumi šliaužiojo kirmėlės, o įsiplieskusi ugnis, savo liežuviais apėmė mane.

Aš vėl suklykiau:  “O, Viešpatie Jėzau, kas atsitiko?, Kur Tu, Jėzau?”

Šėtonas nusikvatojo: „Čia nėra Jėzaus,- tarė jis, - aš dabar tavo viešpats. Tu būsi čia su manimi visam lakui. Dabar tu mano”.

Mane apėmė patys baisiausi jausmai. Aš nejaučiau nei Dievo, nei meilės, nei šilumos, bet labai aštriai jaučiau baimę, neapykantą, kankinantį skausmą ir neapsakomą liūdesį. Aš maldavau Viešpatį Jėzų gelbėti mane, tačiau atsakymo nebuvo.

Šėtonas pakartojo: „Aš dabar tavo viešpats”, -  ir pakėlė rankas , kviesdamas pas save demoną. Ant platformos, kur aš stovėjau tučtuojau atsirado demonas, ir nutvėrė mane. Jis buvo didžiulio kūno sudėjimo, jo veidas buvo kaip šikšnosparnio, vietoje rankų - letenos,  nuo jo sklido baisi smarvė.

„Ką man su ja daryti, viešpatie šėtone?” - paklausė piktoji dvasia. Tuo tarpu, kitas plaukuotas demonas, šerno veidu, taip pat stvėrė mane.

„Veskite ją į pačią giliausią širdies vietą, kur prieš jos akis visi baisumai  amžinai   bus kaip ant delno. Ten ji išmoks mane vadinti viešpačiu”.

Mane nutempė į tamsią vietą ir įmetė į ką tai šalto ir drėgno. O, kaip galima vienu metu jausti ir šaltį ir karštį? Aš to negalėjau paaiškinti.

Bet ugnis degino mano kūną, kirmėlės šliaužiojo mano vidumi. Aplink aidėjo mirusiųjų dejonės.

„ O, o, Viešpatie Jėzau, - sušukau aš iš nevilties, - kodėl aš čia? Brangus Dieve, leisk man numirti“.

Staiga,vieta, kur aš sėdėjau, nušvito. Pasirodė Jėzus ir paėmė mane ant rankų, ir akimirksniu aš atsidūriau namuose.

„Brangus Viešpatie Jėzau, kur Tu buvai?” - verkiau aš, ir ašaros tekėjo mano skruostais. Jėzus prabilo rūpestingai ir švelniai: „ Mano vaike, pragaras tikrai egzistuoja, tačiau tu niekada nebūtum galėjusi jo pažinti, jei pati nebūtum ten patekusi. Dabar tu žinai tiesą,  ką iš tikro reiškia  būti amžinai prarastam pragare. Dabar tu galėsi kitiems apie tai papasakoti. Aš turėjau tai padaryti, kad dingtų visos tavo dvejonės”.

Aš buvau tokia liūdna, tokia pavargusi. Aš susitraukiau Jėzaus rankose. Nors jis pilnai grąžino mane į realybę, aš norėjau eiti kažkur toli, toli nuo Jėzaus, nuo šeimos, nuo visų.

Kelias sekančias dienas aš buvau namuose ir labai sirgau. Mano širdis pergyveno tokį liūdesį, o pragaro baisumai stovėjo prieš mano akis. Kol aš pilnai pasveikau, praėjo daug dienų.

 

XI SKYRIUS

  

Išorinė tamsa.

  

Naktis po nakties Jėzus ir aš grįždavome į pragarą tam, kad aš galėčiau liudyti apie šią baisią tiesą. Kiekvieną kartą, kai mes eidavome netoli širdies, aš prispausdavau prie Jėzau. Kai aš  prisimindavau, kas man nutiko, kiekvieną kartą mano sielą sukaustydavo klaiki baimė. Aš žinojau, kad ir toliau turiu gelbėti sielas, bet tik iš Dievo malonės aš galėjau ten grįžti.

Mes sustojome prie grupės demonų, kurie giedojo, garbindami ir aukštindami šėtoną. Atrodė, kad jie dėl to jaučia didžiulį pasitenkinimą. Jėzus pasakė: „Aš leisiu tau paklausyti apie ką jie kalba”.

„Mes eisime į šitą namą šiandien ir kankinsime tuos, kurie ten gyvena. Mes gausime daugiau jėgų iš viešpaties šėtono, jei tai apliksime tinkamai, - kalbėjo jie,- O, taip mes sukelsime daug skausmo, silpnumo ir ligų, ir suteiksime jiems daug rūpesčių ir vargo”. Jie pradėjo šokti ir dainuoti piktas dainas garbindami šėtoną ir aukštindami blogį.

Demonas tarė: „Mes turime labai atidžiai stebėti tuos, kurie tiki į Jėzų, nes jie gali mus išvaryti”.

„Taip,- tarė kitas,- ištarus   Jėzaus vardą, mes turime pasišalinti”.

Tada,  prie jo buvusi kita piktoji dvasia tarė: „ Bet mes gi nesiruošiame pas tuos, kurie žino Jėzaus vardą ir Jo jėgą”.

„ Mano angelai, - tarė Jėzus, - saugo Mano liaudį nuo piktųjų dvasių, todėl jiems ne visada pasiseka. Aš, taip pat, saugau daugelį paklydusiųjų, nors jie apie tai nežino. Kad sugriautų šėtono piktus planus, Man dirba daug angelų”.

Jėzus tęsė toliau: „ Erdvėje ir žemėje daug tamsių piktų dvasių. Aš leidau tau pamatyti, kai kurias iš jų, tačiau kitų tu negali matyti. Štai kodėl Evangelijos tiesos turi būti aiškinamos kiekvienam. Tiesa išlaisvins žmones ir Aš juos apsaugosiu nuo pikto. Jau vien Mano varde užkoduota laisvė ir išsilaisvinimas. Aš turiu visą valdžią ir danguje ir žemėje. Nebijok šėtono, o bijok Viešpaties”.

Kai mes ėjome pragaru toliau, Jėzus ir aš, susidūrėme su labai aukšto ūgio, labai tamsiu žmogumi. Jis buvo apsisupęs tamsiu apsiaustu ir atrodė kaip angelas. Jis kažką tai laikė kairėje rankoje.

Jėzus paaiškino: „ Ši vieta vadinasi -  išorinė tamsa”.  

Aš girdėjau verksmus ir dantų griežimą. Niekur ankščiau nebuvo tokios absoliučios nevilties, kokią aš pajutau čia. Angelas, kuris stovėjo prieš mus, neturėjo sparnų. Jo ūgis buvo apie trisdešimt funtų ( 1 funtas = 30,5 cm), jis tiksliai žinojo, ką daro. Kairėje jo rankoje buvo didelis diskas. Jis  lėtai pasisukdavo su tuo disku, pakeldamas jį į auštai viršų,  lyg ruoštųsi jį sviesti.

Disko viduje buvo ugnis, o aplinkui -  juoduma. Angelas laikydamas ranką po disku, atsivėdavo  atgal, kad turėtų  didesnę jėgą metimui.

Man buvo įdomu žinoti, kas buvo šis didžiulis angelas ir ką jis ruošiasi daryti.

Jėzus suprato mano mintis ir prabilo: „ Tai - išorinė tamsa. Atsimink kas pasakyta Mano žodyje „ O viešpatijos sūnūs bus išvaryti į amžiną tamsą; ten bus ašaros ir dantų gręžimas”.

„Viešpatie, - paklausiau aš, - Tu turi mintyje, kad tavo tarnai yra čia?”

„ Taip, - atsakė Jėzus, - tarnai, kurie nusisuko nuo Manęs, kai aš juos pašaukiau. Tarnai, kurie pasaulį mylėjo labiau, nei Mane ir nusišalino, ir  paskendo nuodėmių liūne. Tarnai, kurie negynė tiesos ir šventybės. Geriau niekada nepradėti Man tarnauti, nei pradėjus tarnauti Man,  pasitraukti”.

 „ Patikėk Manimi, - tęsė Jėzus, - jei tu nusidėsi, tai yra Gynėjas, kuris yra šalia Tėvo. Jeigu tu gailėsies už savo nuodėmes, Aš būsiu teisingas ir ištikimas, kad apvalyčiau tave nuo bet kokio paklydimo. Bet jeigu tu neatgailausi, Aš ateisiu tau netikėtu laiku, ir tu būsi atskirta su netikinčiaisiais ir panardinta į amžiną tamsą”.

Aš stebėjau, kai tamsos angelas metė diską toli toli į išorinę tamsą.

„ Mano žodis reiškia būtent tai, apie ką kalbama: „ Jie bus paskandinti į amžiną tamsą”.

 Tuojau pat mes, Jėzus ir aš, pakilome, į erdvę, sekdami paskui diską kosmose. Mes prisiartinime prie išorinės disko pusės ir stovėjome žiūrėdami į jo vidų.

Disko centre buvo ugnis.  Žmonės panirdavo ir iškildavo virš ugnies bangų. Čia nebuvo nei demonų, nei piktųjų dvasių, tik sielos, degančios ugnies jūroje.

Aplink diską buvo visiška tamsa. Tik šviesa, sklindanti iš disko, apšvietė nakties erdvę. Toje vietoje aš mačiau žmones, bandančius priplaukti prie disko krašto. Kai kurie beveik pasiekdavo jį, tada siurbiančioji jėga įtraukdavo juos į disko vidų ir ugnį. Aš mačiau, kaip jų figūros virto skeletais su tamsiai pilkomis sielomis. Dabar aš supratau, kad čia visiškai kita pragaro dalis.

O po to aš pamačiau lyg tai angelų šmėklas, nuimančias antspaudus, po kuriais buvo uždarytos tautos ir karalystės.  Kada angelai laužė antspaudus, vyrai ir moterys, berniukai ir mergaitės ėjo tiesiai į ugnį.

Užkerėta tokio vaizdo, aš stovėjau ir, kai jie ėjo pro mane,  bandžiau pamatyti ar nėra tarp jų ko nors, iš man žinomų, Dievo tarnų.  Aš negalėjau atitraukti akių nuo sielų, einančių į ugnį, ir niekas nebandė jų sustabdyti.

Aš sušukau: „ Viešpatie, prašau, sustabdyk juos, kol jie napasiekė ugnies!”

Bet Jėzus atsakė: „ Kas turi ausis,  tegul klauso. Kas turi akis, privalo matyti. Vaike Mano, protestuok prieš nuodėmes ir blogį. Pasakyk mano tarnams, kad jie butų ištikimi ir kartotų Viešpaties vardą. Aš lydėsiu tave per šią klaikią vietą, kad tu galėtum papasakoti jiems apie pragarą”.

„ Kai kurie nepatikės tavimi, - tęsė Jėzus, - kai kurie sakys, kad Dievas yra per daug geras, kad siųstu vyrus ir moteris į pragarą, bet sakyk jiems, kad Mano Žodis - teisybė. Sakyk jiems, kad bailiai ir netikintieji degs pragaro ugnyje”.

 

 

XII SKYRIUS

  

Ragai

  

Jėzus tarė: „ Naktį, vaike Mano, mes eisime į kitą pragaro širdies dalį. Aš noriu tau papasakoti apie ragus ir parodyti tau, kaip jie bus naudojami piktųjų dvasių ir demonų išėjimui į žemės paviršių”.

Kai Jėzus kalbėjo man pradėjo rodytis vizijos. Jose aš mačiau seną pilką fermerio namą, aplink viskas buvo išmirę. Buvo daugybę mirusių medžių, išdžiuvusi žolė, kiemas aplink namą buvo prišiukšlintas įvairiausiais daiktais. Ten nebuvo gyvybės. Namo kampai,  atrodė, smego į žemę ir jis visas smego vidurį lauko. Kitų pastatų nebuvo matyti.

Aplink buvo mirtis. Aš žinojau, kad tai buvo pragaro dalis, tačiau aš negalėjau suprasti, ką mačiau. Viduje, už purvinų apdulkėjusių langų, šmirinėjo tamsūs šešėliai, savo kontūrais primenantys žmones. Jų išvaizda buvo pikta. Vienas iš jų priėjo prie durų ir atidarė jas.

Aš mačiau, kaip didžiulis žmogus, su be galo išvystytais raumenimis pasirodė tarpdury ir išėjo į prieangį. Aš jį gerai mačiau. Jis buvo apie šešių funtų ūgio ir sunkiaatlečio kūno sudėjimo. Jo spalva buvo tokia pat, mirtinai pilka, kaip ir visa aplinka. Jis mūvėjo tik kelnes, jos buvo taip pat pilkos ir jų išvaizda buvo tokia pat mirusi, kaip ir viršutinė jo kūno dalis. Jo oda buvo lyg tai su žvynais, o galva labai didelė. Iš tiesų, jo galva buvo tokia sunki, kad nuo tokio didžiulio svorio linko jo keliai. Jo kojos buvo su kanopomis, panašiomis į kiaulės. Veidas buvo didelis ir piktas ir jis atrodė be galo senas. Jo akys buvo mirę, o veidas labai platus. Savo regėjime aš mačiau, kaip ši sena būtybė nužengė nuo priebučio. Ten kur jis ėjo, žemė linko po jo kojomis. Iš jo viršugalvio augo dideli ragai, kurie stiebėsi į viršų vis aukščiau ir aukščiau, kiek nebegalima buvo regėti. Kai žvėris ėjo, man atrodė, kad ragai augo daug lėčiau. Iš jo galvos pradėjo augti kiti ragai. Mažieji ragai augo iš didžiųjų. Aš mačiau, kad jo galva buvo panaši į žvėries, galingo pikto žvėries, pilno griaunančios jėgos. Kiekvienas žingsnis,  kurį jis žengė, drebino žemę.

Jėzus tarė:  „ Stebėk”.

Aš mačiau, kaip ragai pasikėlė į viršų ir savo atšakomis, pasiekė namus, bažnyčias, įstaigas ir įvairios paskirties statinius žemėje. Ragai tapo dideliu pavojumi visai žemei. Aš mačiau: kai tik žvėris prabyla - ir jo burnos piktosios dvasios išlekia į žemę. Aš regėjau daugybę žmonių, kuriuos sugundė demoniškosios jėgos ir jie pateko į šėtono spąstus.

„ Mes esame karo stovyje: gėris -  prieš blogį”, - pagalvojau aš.

„ Mes esame karo stovyje, - išgirdau aš Viešpaties Jėzaus balsą, - gėris prieš blogį”.

Tamsūs debesys, atsirandantys iš ragų užklojo įvairiausias blogio formas, patenkančias į žemės paviršių. Visos niekšybės, kurių nekenčia Dievas, buvo ten. Aš mačiau karalystes, kylančias iš žemes ir milijonai žmonių sekė paskui piktąsias dvasias. Mačiau, kaip seni ragai nukrisdavo, o jų vietoje išaugdavo nauji.

Aš klausiau, kaip kalbėjo Jėzus: „ Tai pradžia to, kas vyksta dabar! Taip buvo, taip yra ir taip bus. Žmonės mylės labiau save nei Dievą. Paskutinėmis dienomis blogis siautės. Vyrai ir moterys pamils savo namus, automobilius, žemes, pastatus, verslą, savo sidabrą ir auksą labiau,  nei Mane”.  

„ Atgailaukite, -  tarė Jis, - Aš - Dievas kovotojas. Niekas negali būt aukščiau už nuolankumą Man: nei sūnūs, nei dukros, nei vyrai, nei žmonos. Todėl, kad Dievas yra Dvasia ir Jam turi paklusti ir dvasioje, ir tikrovėje”.

Aš stebėjau, kaip ragai kildami aukštai į padebesius judėjo virš žemės. Atsirasdavo naujos karalystės, visoje žemėje buvo karas ir  griovimai, buvo daug tokių, kurie garbino žvėrį.

Piktasis žvėris žingsniavo pirmyn ir atgal, lyg tai mąstydamas, o žemė drebėjo po jo kojomis. Po kelių minučių jis grįžo į namą.  Tamsūs debesys pakilo ir žemėje matėsi daug mirusiųjų.

Aš mačiau pasaulį apsuptą didžiulio sielvarto ir pradėjau nuoširdžiai melstis. „ O, Viešpatie, padėk mums”, - sušukau aš. 

Po to, du didžiuliai žvėrys,  pavirtę dvasiomis, pakilo iš žemės ir pradėjo kovoti vienas su kitu. Aš žinojau, kad jie pakilo iš pragaro.

Didžiulė minia žmonių stovėjo ir stebėjo piktųjų dvasių kovą, o paskui aš pamačiau, kad iš žemės,  tarp jų, kažkas kilo. Jie nutraukė savo kovą ir atsistojo iš didelio laivo abiejų pusių. Abu žvėrys bandė jį sutriuškinti, bet negalėjo. Jie sugrudo laivą atgal į žemę ir užkasė toje vietoje, kuri buvo tarp jų. Jie vėl sustojo vienas prieš kitą, pasiruošę tęsti savo kovą.

Aš išgirdau balsą, kuris tarė: „ Stebėk!”

Toje vietoje, kur buvo užkastas laivas, pasirodė šviesa. Paskui žemės paviršiuje vėl pasirodė laivas ir pavirto į didelį diską. Du žvėrys, pradėjo keisti savo formą ir pradėjo darytis didelėmis ir juodomis būtybėmis. Diske atsidarė durys ir stiprus šviesos spindulys apšvietė laiptus. Laiptai vedė žemyn, į žemės vidų, ir aš išgirdau balsą, kuris tarė: „ Į pragarą!”

Ore tvyrojo stiprus blogis, ir aš jaučiausi prarasta ir žuvusi. Iš disko ėjo paralyžiuojanti jėga ir aš neturėjau kur dėtis. Nežiūrint į tai, kad aš buvau dvasios pavidale,  aš pasijutau spąstuose.

Beveik iš karto Jėzus pakėlė mane taip aukštai, kad visus šiuos vaizdinius aš mačiau iš aukščiau. O laiptai dabar tapo eskalatoriumi, judančiu aukštyn ir žemyn iš žemės vidurio. Kol aš buvau šalia Jėzaus, aš jaučiausi saugiai. Aš girdėjau balsą: „ Jis ( eskalatorius) išeis iš pragaro”.

Jėzus tarė: „ Taip bus. Tai dar ateis. Parašyk, kad visi tai žinotų”.

Mano vizijose eskalatorius kėlė demonus ir kitas piktąsias dvasias, o du žvėrys stovėjo iš abiejų laivo pusių, ir aš mačiau, kaip jie vėl pradėjo keistis. Aš išgirdau didžiulį triukšmą, lyg automobiliai lėktų didžiausiu greičiu. Žvėrių galvos padidėjo, o šviesa užpildė jų rankas. Mano akivaizdoje abu žvėrys ir laivas, visi trys susijungė į vieną.

Daug sielų, žygiuojančių lyg sapne, užeidavo į vieną iš žvėrių. Ištisas valandas aš stebėjau šį baisų vaizdą, kada vienas iš jų buvo užpildytas žmonėmis. Tada aš išgirdau, kaip nuo pirmojo žvėries nuaidėjo stiprus griausmas, kuris buvo panašus į kylančio lėktuvo griausmą. Žvėris įgavo jėgų nuo laivo. Kada jis skrido, jis vėl buvo žmogaus pavidalo. Skrendant, jo galva, rodės buvo pilna ugnies ir iš jo sklido pasakiška jėga. Kada jis pasislėpė už debesų, jo galva tapo laivu.

Aš vis dar girdėjau pirmojo žvėries garsą,  ir stebėjau antrąjį, kuris pildėsi dvasiomis. Kai žvėris prisipildė, aš pamačiau, kaip jis pradėjo kilti tiesiai į viršų, kaip raketa. Jis susijungė su kitu žvėrimi ir jie abu lėtai tolo į pilką apsiniaukusį dangų. Antrasis žvėris taip pat priėmė žmogaus pavidalą. Kol jie dingo iš akių, aš girdėjau stiprų riaumojantį garsą.

Man buvo įdomu, ką tai reiškia. Aš mačiau laivą arba diską vėl smengantį į žemę. Žemė ji prarijo, ir jis dingo iš mano akiračio. Kai mano regėjimas pradėjo nykti, aš atsidūriau didelėje teismo posėdžių salėje, ir pagalvojau apie teismą prieš didelį baltą sostą.

 

 

XIII SKYRIUS

  

Dešinioji pragaro ranka      

 

 

Po pirmo mano regėjimo Jėzus ir aš nukeliavome į kitą pragaro dalį. Jėzus tarė: „ Tai ką matysi, būdinga  paskutiniam laikotarpiui“. Prieš mano akis atsivėrė naujas regėjimas.

Jėzus tarė: „ Mes dešiniojoje pragaro rankoje”. 

Mes pakilome ant aukštos sausos kalvos. Nuo kalvos viršūnės aš žvelgiau žemyn ir mačiau, greitai sūkuriais tekančią  upę. Nebuvo nei ugnies duobių, nei demonų ar piktųjų dvasių, tik didžiulė upė, tekanti tarp nematomų krantų. Upės krantai skendėjo tamsoje. Jėzus su manimi priėjo arčiau upės ir aš pamačiau, kad ji pilna kraujo ir ugnies.

Kai geriau įsižiūrėjau, tai pamačiau daugybę sielų, kurios grandinėmis buvo surištos viena su kita. Grandinių svoris tempė jas žemyn nuo ugnies upės paviršiaus. Sielos upėje degė ugnyje. Aš taip pat mačiau, kad jos buvo skeletų, su tamsiai pilkomis sielomis, pavidale.

„ Kas tai?” - paklausiau aš Viešpaties.                       

„ Tai netikinčiųjų ir bedievių dvasios. Jie labiau už Dievą mylėjo savo kūną. Tai buvo vyrai, kurie mylėjo vyrus ir moterys, kurios mylėjo moteris. Šie žmonės neatgailavo, kad išsigelbėtų nuo savo nuodėmių. Jie mėgavosi savo nuodėmingu gyvenimu ir atsisakė Mano išgelbėjimo”.

Aš stovėjau šalia Jėzaus ir žiūrėjau į ugnies upę. Ugnis pradėjo degti, kaip didžiulėje krosnyje, liepsnodama ir prarydama viską savo kelyje. Greitai liepsna užpildė beveik visą dešiniąją ranką.

Ugnis prisiartino prie mūsų kojų, tačiau mūsų nelietė. Upė degino viską savo kelyje. Aš stebėjau Jėzaus veidą, jis buvo liūdnas, tačiau nepyktas ir mylintis. Jo veido išraiškoje vis dar buvo užuojautos ir meilės šioms prarastoms sieloms. Aš pradėjau verkti ir norėjau pasišalinti iš šios kankinimo vietos. Tęsti kelionę man buvo nepakeliama. Aš vėl pažiūrėjau į sielas ugnyje. Jos buvo ugninės - raudonos, jų kaulai - pajuodavę ir apdegę. Aš girdėjau, kaip sielos verkė  liūdėdamos  ir apgailestaudamos.  

Viešpats tarė:” Tai Jų kančia. Jie vienas su kitu surišti grandinėmis todėl, kad jie geidė tokio pat kūno, kaip ir jie; vyrai - vyrų, o moterys - moterų. Tai prieštarauja gamtai. Jie įklampino į nuodėmes daug mergaičių ir berniukų. Jie tai vadino meile, tačiau tai buvo nuodėmė ir mirtis.

Aš žinau, kad daug mergaičių ir berniukų, moterų ir vyrų tokius šlykščius poelgius privertė  daryti, prieš jų valią. Aš tai žinau ir jų dėl to nekaltinsiu. Atsimink visa tai, - tarė Jėzus, - Aš viską žinau, žinau ir tuos, kurie privertė jaunimą nusidėti, bus nubausti sunkesnėmis bausmėmis. Aš būsiu  teisingas teisėjas”. Nusidėjėliui aš sakau: „Atgailauk ir Aš būsiu gailestingas. Šaukis Manęs ir Aš išgirsiu.

Laikas nuo laiko Aš šaukiau šias sielas gailėtis už nuodėmes ir ateiti pas Mane. Aš būčiau jiems atleidęs ir apvalęs, ir šaukdamiesi Manęs jie galėjo išsilaisvinti. Tačiau jie Manęs neklausė. Juos labiau traukė, kūno geismai, nei gyvojo Dievo meilė. Kaip Aš esu šventas, taip ir jūs turite būti šventi. Nesilieskite prie susiteršusių, ir Aš priimsiu jus”, - ištarė Viešpats.

Žiūrėdama į sielas, degančias ugnies ežere, aš tiesiog susirgau.

„ Jei jos būtų atsigręžę į Manę anksčiau, nei pasidarė per vėlu, - Tęsė Jėzus. - Mano kraujas buvo pralietas tam, kad kiekvienas galėtų ateiti pas Manę. Aš atidaviau savo gyvybę tam, kad pats baisiausias nusidėjėlis galėtų gyventi”.

Pro mus ugnies upe praplaukė daugybė sielų. Jos plaukė ir paviršiumi, ir po ugnies bangomis, negalėdamos atsikratyti šios liepsnos ir neturėdamos kitos išeities. Kai kraujo upė tekėjo pro šalį, aš girdėjau atgailos šauksmus.

Taku palei upę mes kilome aukštyn. Priekyje, ant kalno, sėdėjo stambi moteris. Ji, kaip girta, sūpavosi  pirmyn ir atgal. Ant jos buvo parašyta: „Paslaptingasis Babilonas”.

Aš dabar sužinojau, kad visų blogybių motina atėjo iš pragaro. Nuo jos sklido pikta energija. Po ja aš mačiau daugybę tautų ir genčių. Ji buvo su septyniomis galvomis ir dešimtimi ragų. Ji buvo sugėrusi pranašų, šventųjų ir visų žemėje nužudytųjų kraują.

„Išeikite iš jos ir atsiskirkite, - tarė Viešpats,- ateis laikas ir ji bus sunaikinta“. 

Mes ėjome toliau, pro moterį su ragais ant galvos. Viskas aptemo, tik vienintelis  Jėzus apšvietė aplinką. Mes ėjome tol, kol priėjome kitą kalvą. Toli ore aš galėjau matyti ugnie liežuvius. Buvo pilna dūmų ir darėsi karšta.

Mes apėjome kalvą ir atsidūrėme prie didelių durų su angomis. Durys buvo įstatytos į kalvos šlaitą , o ant jų kabojo didžiulė grandinė. Viduje siautėjo ir veržėsi į lauką ugnis. Durys buvo užrakintos didelėmis spynomis. Man buvo įdomu sužinoti, ką visa tai reiškia.

Staiga prieš duris pasirodė tamsi žmogaus, su  ilgu apsiaustu ir gobtuvu, figūra. Jo veidas buvo senas ir pavargęs. Atrodė, lyg kad jam būtų tūkstantis metų.

Jėzus man pasakė: „Už šių durų - bedugnė. Mano žodžiai tiesa”.

Liepsnos kilo vis aukščiau ir karščio spaudžiamos durys išsilenkė.

„Brangus Viešpatie, - tariau aš,- aš būsiu labai laiminga, kai šėtonas bus nutrenktas į bedugnę ir visas blogis dings”.

Jis atsakė .”Klausyk, ką Dvasia sako bažnyčioms. Pabaiga arti ir Aš kviečiu nusidėjėlius  atgailauti ir būti išgelbėtais, tiesiog dabar”.

Aš stovėjau šalia  Dvasios ir  mačiau regėjimą.

Aš pamačiau, kaip ugnies gyvatė [ slibinas] savo didžiule uodega ėmė talžyti orą. Mačiau, kaip slibinas judėjo su viską griaunančia jėga.  Vėliau mačiau kaip  jis grįžo į dešinę pragaro ranką ir ėmė laukti. Aš žinojau, kad jis negali daužyti žemės tol, kol Dievo Žodžiai neišsipildys.

Regėjau, kaip ugnis ir dūmai kilo iš žemės, ir virš žemės susiformavo keista migla. Mačiau, kaip juodos dėmės atsirasdavo tai šen, tai ten. Ant ugninės gyvatės [slibino] galvos ėmė augti ragai. Jie augo ir šakojosi tol, kol apraizgė visą žemę. Visur buvo pilna piktųjų dvasių. Paskui regėjau, kaip pikta ugninė gyvatė išėjo iš dešiniosios pragaro rankos ir su didžiule jėga pradėjo  trankyti žemę, sužeisdama ir nužudydama daug žmonių.

Jėzus tarė: „ Tai bus amžių pabaigoje. Eime toliau”.

Mielas skaitytojau, jei tu esi padaręs bent vieną iš, anksčiau mano aprašytų, nuodėmių, prašau, nenusidėk toliau ir prašyki Jėzaus išgelbėti tave. Kas šauksis  Viešpaties  - išsigelbės.

 

 

XIV SKYRIUS

 

Kairioji pragaro ranka

Jėzaus pranašiški žodžiai - visiems

  

Jėzus bylojo „ Tai, kas dabar prasideda ar dedasi žemėje, ateityje išplis visoje žemėje. Ugninis slibinas  - tai žvėries dalis. Pranašystės, kurias jūs skaitysite, tikros. Apreiškimai - tikri. Stebėkite ir melskitės.  Mylėkite vienas kitą. Elkitės tauriai, o jūsų rankos tebūnie švarios”.

„ Vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip Kristus myli bažnyčią. Vyrai ir žmonos, mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus myliu. Aš nulėmiau santuoką ir palaiminau ją Dievo Žodžiu. Saugokite šventą santuokinę  ištikimybę. Apsivalykite nuo visų nedorybių  ir būkite skaistūs, taip kaip Aš esu skaistus”.

„Dievo vaikus paviliojo suvedžiotojai. Neapsigaukite. Dievas nebūna niekinamas. Jūs viską išgirsite, jei tik atversite ausis ir paklausysite Manęs. Tai Dievo žodis bažnyčioms. Saugokitės netikrų pranašų, kurie stovi Mano šventoje vietoje ir apgaudinėja suvedžiodami.

O, Žeme, Mano šventoji tauta, užsnūdo nuo melagingų mokymų. Pabusk!” Pabusk!”Aš sakau tau, kad bet koks neteisingumas - yra nuodėmė. Apsivalyk nuo visų kūno ir dvasios nuodėmių”.

“Mano šventieji pranašai gyveno šventųjų gyvenimą, o jūs sukilote prieš Mane ir Mano šventumą. Taip jūs prisišaukėt blogį. Jūs nusidėjote ir patekote į ligų ir mirties vergiją. Jūs sulaužėte  įstatymą ir darėte blogį ir sukilote prieš Mane. Jūs atsižadėjote Mano prisakymų ir nukrypote nuo Mano sprendimų. Jūs neklausote Mano tarnų, pranašų ir pranašių. Todėl vietoje Dievo palaiminimo, ant jūsų užgriuvo prakeikimas, o jūs vis dar atsisakote grįžti pas Mane ir gailėtis už savo nuodėmes”.

” Jei jūs atsiversite ir gailėsitės, ir garbinsite Mane, grįšite į tiesos kelią, Aš palaiminsiu jūsų namus ir jūsų santuokos guolį. Jeigu jūs nusižeminsite ir pašauksite Mane, Aš išgirsiu jus ir palaiminsiu”.

” Klausykite, Mano Šventojo Žodžio skleidėjai. Nemokinkite Mano tautos daryti nuodėmes prieš savo Dievą. Atsiminkite, kad teismas prasideda nuo Dievo namų. Jeigu jūs neatgailausite, Aš jus atstumsiu  už nuodėmes, kurių jūs išmokėte Mano tautą. Jūs galvojate, kad Aš aklas ir negaliu matyti,  kurčias, kad negaliu girdėti?”

” Jūs, kurie iškraipote tiesą ir pildote savo kišenes sidabru ir auksu, gautų iš neturtingųjų, - atgailaukite, kol nevėlu. Teismo dieną jūs kiekvienas stosite prieš Mane, kad atsiskaitytumėte, ką jūs darėte su Mano Šventuoju Žodžiu. Jeigu jūs kreipsitės į Mane su atgaila, Aš nuimsiu prakeikimus nuo jūsų šalių, ir gausiai visus palaiminsiu. Jeigu jūs atgailausite ir jums bus gėda už savo nuodėmes, Aš būsiu gailestingas ir užjaučiantis, ir niekada daugiau neprisiminsiu jūsų nuodėmių. Melskitės, kad nugalėtumėte.

Pabuskite gyvenimui ir gyvenkite. Gailėkitės prieš žmones, kuriuos jūs išvedėte iš tiesos kelio ir mokinote klaidingų doktrinų. Pasakykite jiems, kad jūs padarėte nuodėmę ir išvaikėte Mano aveles. Atgailaukite prieš juos”.

“Žvelkite, Aš ruošiu šventą armiją. Jie dėl Manęs padarys didžius žygius ir sugriaus jūsų aukštumas. Tai armija šventų vyrų ir moterų, berniukų ir mergaičių. Jie pašaukti propaguoti Evangelijos tiesas, rankos prisilietimu gydyti sergančiuosius, ir šaukti nusidėjėlius gelbėtis.

Šioje armijoje: darbininkai, namų šeimininkės, vieniši vyrai ir moterys, moksleiviai. Tai paprasti eiliniai  žmonės, nes ne daug kilmingų ir žymių žmonių atsiliepė į Mano šaukimą. Praeityje juos neteisingai suprato, su jais elgėsi žiauriai, juos žemino ir jų šalinosi. Tačiau Aš palaiminau juos ir suteikiau jiems drąsos ir ryžto, šventumo ir Dvasios. Jie pradės skleisti mano pranašystes ir vykdyti Mano valią. Aš vaikščiosiu juose, kalbėsiu juose ir dirbsiu juose.

Tai jie pasisuko į Mane visa savo širdimi, dvasia, protu ir jėga. Ši armija pastūmės daugelį į teisybę ir skaisčią  sielą. Aš greitai nusileisiu ant jų ir pasirinksiu į Savo armiją  tuos, kuriuos Aš panorėsiu. Aš ieškosiu ir miestuose ir kaimuose. Daugelis bus nustebinti, vertindami tuos, kuriuos Aš pasirinkau. Jūs pamatysite, kaip jie pradės judėti žeme ir daryti žygdarbius, kad išgelbėtų Mano vardą. Stebėkite ir pamatysite Mano jėgą darbuose”.

” Ir vėl Aš jums sakau, nesuterškite santuokos guolio. Nesuterškite kūno, kuriame gyvena Šventoji Dvasia. Kūno nuodėmės veda prie dvasios nuodėmių. Saugokite savo santuokinį guolį skaistybėje. Aš sutvėriau vyrą dėl moters ir moterį dėl vyro ir nustačiau, kad jiedu turi susijungti šventais santuokos saitais. Aš dar kartą sakau jums, prabuskite”.

Kairėje pragaro rankoje aš mačiau daug kitų vizijų, tačiau Viešpats liepė dabar man jų neatskleisti. Daugumą iš jų buvo apie pasaulį amžių pabaigoje, kada daug Dievo tautos bus atskirta ir prarasta.

Regėjimuose man buvo atskleista apie Kristaus Kūną,  apie Dievo sūnų tarnavimą, žvėries vaikus ir apie paskutinįjį Kristaus atėjimą.  Tačiau Jėzus tarė:” Vėliau tu galėsi jiems tai atverti,  bet ne dabar”.

” Armija, - tarė Viešpats, - apie kurią kalbą pranašas Joelis, kyla iš žemės ir atliks didelius darbus Dievo garbei. Tiesos Sūnus kylą nešdamas ant Jo sparnų išgijimą. Jis sutryps nesąžiningus, ir jie taps dulkėmis po Jo kojomis”.

” Jie vadinsis Viešpaties armija. Aš jiems suteiksiu galių ir jie užbaigs Mano didįjį darbą. Jie atliks tai Dievo garbei. Aš apšviesiu Savo Dvasia daug asmenų, ir jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus.

Ši armija kovos prieš pykčio jėgas ir sugriaus didžiąją dalį šėtono darbų. Jie Jėzaus Kristaus  vardu atkovos daugelį, prieš tai, kol ateis diena, kada pasirodys piktasis žvėris”, -  tarė Viešpats.

Jėzus tarė:  ” Eime. Laikas eiti”.

Pagaliau mes palikome regėjimus kairėje pragaro rankoje. Aš tuo labai apsidžiaugiau. Kai mes skyrėmės, Jėzus tarė: ” Pasakyk savo šeimai, kad Aš juo myliu ir sustiprinsiu jų meilę. Pasakyk jiems, kad Aš saugosiu juos nuo pikto, tol kol jie Manimi  tikės“.

 

XV SKYRIUS

  

Joelio dienos

 

Aš išgirdau balsą, tariant: ” Užrašyk, nes tai yra tikra ir patikima”.

Aš vėl buvau kartu su Viešpaties Dvasia. Jis buvo didelis ir kilo į viršų. Jo balsas priminė griaustinį.

” Žiūrėk, o žeme, tai yra, buvo ir bus!.  Aš - Pirmas ir Paskutinis. Tarnauk Man, Kūrėjui, nes Aš duodu gyvenimą ir mirtį. Nusigręžk nuo savo blogio ir atsigręžk į Mane, nes Aš tave pagydysiu ir išlaisvinsiu. Tai, ką tu skaitai šioje knygoje - tiesa, ir greitai išsipildys”.

” Gailėkitės, nes laikas jau arti, ir Viešpaties Žodžiai greitai išsipildys. Būkite pasiruošę, nes jūs nežinote nei dienos, nei valandos. Didelė laimė tiems, kurie laukia Mano atėjimo. Aš palaiminsiu Mano vaikus, kurie išsaugojo tikėjimą ir tarnavo Man nuoširdžiai ir teisingai. Dar jiems to nesužinojus, Mano palaiminimas jiems jau bus suteiktas. Aš paruošiau palaiminimą tiems, kurie išliko ištikimi savo pašaukimui ir neatmetė Mano vardo”.

” Klausykite, jeigu Mano tauta, kuri vadinasi Mano vardu, nusižemins ir melsis, Aš jiems atleisiu ir pagydysiu juos, ir atlyginsiu jų praradimus. Aš noriu girdėti, išlaisvinti ir išgelbėti visus, kas tiki ir šaukia Mano vardą”.

” Pasninkaukite. Sušaukite iškilmingus susirinkimus. Sukvieskite seniūnus ir visus šalių gyventojus į Mano Namus ir šaukitės Mano pagalbos. Deja, kaip ateina diena po nakties, taip ir Viešpaties diena ateis”.

 ” Pasitikėkite Manimi, Aš jums atlyginsiu už tuos metus, per kuriuos skėriai, vaisių kirmėlės, drugelių lervos viską išnaikino”

” Mano didžioji armija, kurią Aš pašaukiau, nepažeis nei savo rikiuotės, nei žingsnio. Jie atliks nuostabius žygdarbius ir niekas jų nenugalės. Todėl, kad Aš - jų jėga. Jų balsai suskambės kaip trimitai, kaip griaustinis ir visi išgirs ir sužinos, kad Aš - Viešpats, jūsų Dievas”.

Brangus Viešpatie Jėzau, aš meldžiuos, kad būčiau verta dalyvauti toje armijoje. Aš noriu būti šioje armijoje, bet aš žinau, kad turiu būti tyra ir šventa, kaip Jėzus tyras ir šventas. Jėzaus pralietas kraujas apvalys mane nuo bet kokios nuodėmės. Padėk man išsaugoti atgailaujančią širdį, išlaisvintą nuo bet kokios neapykantos ir žiaurumo.

Tėve, aš žinau, kad daugelis iš Tavo liaudies miega. Aš bijau, kad Tau reikės sudaužyti mūsų molinius indus ir sutramdyti mus, jeigu mes privalome parodyti Tau nuodėmingumo vaisius.

Viešpatie, aš nenoriu eiti į pragarą dar kartą, kad ten likčiau. O, Viešpatie, padėk man perspėti žmones. Duok man jėgų sustabdyti pragaro didėjimą. Padėk man ir Tavo liaudžiai būti gerais, geraširdžiais, atleidžiančiais ir mylinčiais vienas kitą. Padėk mums visada sakyti tiesą. Aš žinau, kad Jėzus Kristus greitai grįš ir Jo dovanos kartu su Juo. Aš žinau, kad mano kreipimasis į pasaulį privalo būti toks: ” Atgailaukite, nes Pono Dievo  Diena arti! Tėve, aš nenoriu, kad šitos tautos kraujas suteptų  mano rankas”.

 

 

XVI SKYRIUS

  

Pragaro centras

  

Ir vėl Viešpats ir aš įžengėme į pragarą. Jėzus man tarė: “Mano vaikeli, tu esi gimusi tam, kad rašytum ir pasakotum, ką Aš pasakiau ir parodžiau tau, todėl, kad tai yra tikroji tiesa, ir Aš pašaukiau tave, kad per tave pasakyčiau visam pasauliui, kad pragaras yra, bet Aš turiu išsigelbėjimo būdą. Aš parodysiu tau visus pragaro skyrius. Yra slaptų vietų , kurių atverti Aš tau negaliu. Bet Aš tau daug ką parodysiu. O dabar einame ir pažiūrėsime į tamsos jėgas ir jų pabaigą.”

Mes vėl pasukome pragaro pilvo link ir  artėjome prie mažos spragos. Aš pasisukau pažiūrėti, kur mes įeiname ir nustačiau, kad mes esame ant kalvos, pragaro centre, prie kamerų.

Mes sustojome prie kameros, kurioje buvo graži moteris. Kameros viršuje buvo užrašas “Prieš K.G.” [ prieš Kristaus  gimimą].

Aš girdėjau, kaip moteris kalbėjo: “Viešpatie aš žinojau, kad Tu kada nors ateisi. Maldauju, išleisk mane iš šios kankinimo vietos.” Ji buvo apsirengusi senovės laikų rūbais ir buvo nuostabiai graži. Aš žinojau, kad ji čia laikoma daugelį šimtmečių ir negali numirti. Jos siela kankinosi. Ji pradėjo purtyti grotas ir verkti.

Jėzus jai švelniai tarė: “Nusiramink”. Ir prašneko su ja liūdnu balsu: ” Moterie, tu žinai, kodėl tu čia”

“Taip,- atsakė ji,- bet aš galiu pasikeisti. Aš prisimenu, kaip Tu išleidai visus iš rojaus. Aš pamenu Tavo žodžius apie išgelbėjimą. Dabar aš būsiu gera, - verkė ji, - aš tarnausiu Tau”.

Ji spaudė grotas savo mažais kumšteliais ir pradėjo šaukti : “Išleisk mane! Išleisk mane!”

Tuo pat momentu ji pradėjo keistis, mums bežiūrint. Jos drabužiai pradėjo degti. Jos kūnas pradėjo kristi, kas liko - tai juodas skeletas su juodomis išdegintomis akiduobėmis ir tuščias sielos apvalkalas. Su siaubu aš stebėjau, kaip ji nukrito ant grindų. Visas jos grožis dingo vienu akimirksniu. Tai sukrėtė mano vaizduotę ir aš pagalvojau, kad ji čia pateko prieš Kristaus gimimą.

Jėzus jai pasakė: ” Gyvendama žemėje tu žinojai, koks bus tavo galas. Moisejus davė tau įstatymą ir tu girdėjai jį. Bet vietoje to, kad paklustum Mano įstatymui, tu pasirinkai būti instrumentu šėtono rankose, aiškiaregiavai ir būrei. Tu net mokinai kitus būrimo meno. Tu mylėjai tamsą labiau nei šviesą, ir tavo darbai buvo pikti. Jeigu tu būtum atgailavusi visa savo širdimi, Mano Tėvas būtų tau atleidęs. O dabar per vėlu”.

Nusiminę ir su gailesčiu širdyje mes nuėjome šalin. Jos skausmui ir kančioms niekada nebus galo. Kada mes ėjome tolyn,  jos kaulėtos rankos tiesėsi į mus.

“Mano vaikeli, - tarė Viešpats, - šėtonas turi daugybę būdų, kaip sunaikinti daug gerų žmonių. Jis dirba dieną ir naktį, stengdamasis priversti tarnauti sau. Jei tu netarnauji Dievui, reiškia, tu tarnauji velniui. Pasirink gyvenimą ir tiesa išlaisvins tave”.

Nedaug paėję, mes sustojome prieš kitą kamerą. Aš išgirdau vyrišką balsą šūkčiojantį: “Kas ten? Kas ten?” Aš nesuvokiau, kodėl jis taip šaukė.

Jėzus paaiškino: ” Jis aklas”.

Aš išgirdau garsą ir apsidairiau aplinkui. Prieš mus buvo didžiulė piktoji dvasia su dideliais sparnais, kurie atrodė lyg aplaužyti. Jis žiūrėjo tiesiai pro mus. Aš stovėjau prisispaudusi prie Jėzaus.

Mes pasisukome pažiūrėti į kalbantį žmogų. Jis tebebuvo kameroje ir sėdėjo į mus nugara - tai buvo skeletas ugnyje ir mirties kvapas gaubė jį. Jo klyksmas skrodė orą: ” Padėkite man. Padėkite kas nors!”

Jėzus švelniai ištarė: „ Nusiramink”. Vyras pasisuko ir pasakė: „ Viešpatie, aš žinojau, kad Tu ateisi pas mane. Aš dabar gailiuosi. Prašau, išleisk mane.  Žinau, kad aš buvau baisus žmogus ir savo trūkumus naudojau savanaudiškiems tikslams. Aš žinau, kad aš buvau burtininku ir apgavau, suklaidinau daugelį,  pastūmėdamas juos prie šėtono. Prašau, išleisk mane. Dieną ir naktį aš kankinuosi šitoje ugnyje ir nėra vandens. Aš labai trokštu”. Jis pravirko: „ Argi tu man neduosi nors gurkšnelio vandens?”

Vyras vis dar  šaukė Jėzų, o mes ėjome toliau. Aš liūdnai nuleidau galvą.

Jėzus tarė: „ Visi burtininkai ir piktadariai pateks į ugnies ir sieros ežerą, ir tai - antroji mirtis”.

Mes priėjome kitą kamerą, kurioje taip pat buvo vyras. Jis apsidžiaugė: „ Viešpatie, aš žinojau, kad Tu ateisi ir išlaisvinsi mane. Aš seniai atgailauju”. Šis žmogus taip pat buvo skeletas, pilnas ugnies ir kirminų.

„ O, žmogau, tu vis dar pilnas melo ir nuodėmės. Tu žinai, kad tu buvai šėtono mokiniu, melagiu, kuris apgaudinėjo kitus. Iš tavo lūpų niekada nesklido tiesa, o mirtis visada buvo tau atpildu. Tu dažnai girdėjai Mano žodžius ir išjuokdavai Mano gelbėjimus, ir Mano Šventąją Dvasią. Tu visą savo gyvenimą melavai ir neklausei Manęs. Tu - kaip tavo tėvas velnias. Visi melagiai pateks į ugnies ežerą. Tu paniekinai Šventąją Dvasią”.

Vyras pradėjo burnoti ir keikti Viešpatį. Mes nuėjome toliau. Ši siela prarasta pragare visam laikui.

Jėzus pareiškė: „ Kas ateis pas Mane ir dėl Manęs  praras savo gyvenimą, tam bus atlyginta su kaupu.  Bet nusidėjėliai turi atgailauti, kol jie dar žemėje. Per vėlu gailėtis, kai jau esi patekęs čia. Daugelis nuodėmingųjų nori tarnauti Dievui ir šėtonui arba jie tiki, kad jų laikas, gauti Viešpaties palaiminimą, neribotas. Tikrai išmintingi pasirenka , kam jie tarnaus”.

Greitai mes priėjome prie kitos kameros. Iš vidaus sklido liūdnas nevilties šauksmas. Mes pažiūrėjome ir pamatėme žmogaus skeletą, kurio kaulai gulėjo krūvoje ant grindų. Kaulai buvo juodi nuo degimo, o viduje purvinai pilkas ūkas - jo siela. Aš pastebėjau, kad kai kurių kūno dalių nebuvo. Aplink jį kilo dūmai ir liepsna. Jo viduje šliaužiojo kirminai.

Jėzus tarė: „ Šis žmogus turi daug nuodėmių. Jis buvo žmogžudys ir jo širdyje bujojo neapykanta. Jis neatgailavo ir  net netikėjo, kad Aš atleisiu jam. Jeigu tik jis būtų atėjęs pas Mane!”

„ Tu turi mintyje, Viešpatie, - paklausiau aš, - kad jis galvojo, kad Tu neatleidi žmogžudystės ir neapykantos?”

„ Taip, - atsakė Jėzus, - jeigu jis tik būtų patikėjęs ir atėjęs pas Mane, Aš būčiau jam atleidęs ir dideles, ir mažas nuodėmes. Tačiau vietoje to,  jis toliau žudė ir mirė nuodėmėse. Štai, kodėl šiandien jis čia. Jis turėjo daug galimybių tarnauti Man ir patikėti Gerąja Naujiena, bet jis atsisakė. Dabar per vėlu”.

Sekanti kamera,  prie kurios mes priėjome, buvo pilna baisios smarvės. Iš visur sklido klyksmai ir apgailestavimai. Aš jaučiausi labai blogai, beveik susirgau. Aš nusprendžiau, jog padarysiu viską, kad papasakočiau pasauliui apie šią vietą.

Pasigirdo moteriškas balsas: „ Padėkite man”. Aš pažvelgiau į tikras akis, o ne į išdegintas akiduobes. Aš buvau sukrėsta ir pajutau baisų gailestį tai sielai. Aš norėjau ištraukti ją iš kameros ir pabėgti su ją.

„ Kaip skauda”, - kalbėjo ji,- Viešpatie, dabar aš elgsiuos teisingai. Kažkada aš Tave pažinojau ir Tu buvai mano Gelbėtojas”. Ji įsikabino į kameros grotas. „ Kodėl Tau nebūti mano Gelbėtoju dabar?”  Dideli kūno gabalai krito nuo jos, į grotas kabinosi tik kaulai.

„ Tu netgi buvai išgydęs mane nuo  nuodėmių, - pasakė ji, - Tu liepei man eiti ir nedaryti nuodėmių, net tada, kai mane užgrius negandos ir kančios. Tu žinai, aš stengiausi. Aš netgi bandžiau liudyti Tave. Tačiau, Viešpatie, greitai aš sužinojau, kad žmonės, kurie skelbia Tavo Žodį yra nepopuliarūs ir nemėgstami. Aš norėjau bendrauti su žmonėmis panašiais į save. Palaipsniui aš grįžau į pasaulį, ir kūno geismai pavergė mane. Naktiniai klubai, stiprūs gėrimai, man tapo svarbesni už Tave. Aš praradau ryšį su draugais krikščionimis ir greitai pastebėjau, kad tapau septynis kartus blogesnė, nei buvau.

Ir nors aš turėjau meilužių, tiek vyrų, tiek moterų, aš nemaniau, kad aš esu pasmerkta. Aš nežinojau, kad mane užvaldė šėtonas. Širdyje aš jaučiau Tavo kvietimą atgailauti, bet to nepadariau. Aš maniau, kad aš dar  turiu laiko. Maniau, kad rytoj grįšiu prie Jėzaus, ir Jis man atleis ir išlaisvins nuo nuodėmių. Bet aš delsiau per ilgai, o dabar jau per vėlu”, - verkė ji.

Jos liūdnos akys įsiliepsnojo ir dingo. Aš klyktelėjau ir prisiglaudžiau prie Jėzaus. O, Viešpatie, galvojau aš, kaip lengva man arba kam nors iš mano artimųjų atsidurti čia.

Prašau, nusidėjėli, atsibusk, kol nevėlu.

Mes priėjome prie kitos kameros. Joje buvo vyro skeletas su purvinai pilka siela. Iš ten girdėjosi tokie šauksmai dėl skausmo ir graužaties, kad aš niekada negalėsiu jų pamiršti.

Jėzus pasakė: „ Mano vaikeli, kai kurie, kurie skaitys šią knygą, lygins ją su grožiniu apsakymu ar filmu, kurį matė. Jie sakys, kad tai netiesa. Bet tu žinai, kad tai iš tikrųjų egzistuoja. Tu žinai, kad pragaras realus, todėl Aš ir Mano Dvasia  čia tave atveda daug kartų. Aš parodžiau tau tiesą, kad tu galėtum liudyti apie Mane”.

Prarastasai, jeigu tu neatgailausi ir nepriimsi krikšto, ir nepatikėsi Gerąja Jėzaus Kristaus Naujiena, tavo galas tiksliai toks pat.

„ Šitas žmogus čia, -  paaiškino Jėzus, -  dėl savo nepaklusnumo. Tai tokia pat nuodėmė, kaip ir daugelis kitų. Tas, kas žino Mano Žodį ir Mano Kelius, ir klauso Evangelijos, ir vis dar neatgailauja, ir priešinasi Man, dėl šios nuodėmės pateks į pragarą”.

Žmogus kalbėjo su Jėzumi: „ Vieną kartą aš norėjau padaryti Tave mano gyvenimo Viešpačiu, tačiau aš nenorėjau eiti Tavo tiesiu ir siauru keliu. Aš norėjau plataus kelio, nes taip kur kas lengviau tarnauti nuodėmei. Aš nenorėjau būti teisuoliu, man patiko mano nuodėmingas kelias. Aš norėjau gerti stiprius gėrimus ir daryti visa tai, kas priimta šiame pasaulyje, labiau, nei paklusti Tavo pamokslams. Bet dabar aš norėčiau paklausyti tų, kuriuos Tu siuntei pas mane. Vietoje to aš dariau piktą ir neatgailavau”.

Stiprus verksmas drebino jo kūną, kai su didžiuliu gailesčiu jis šaukė: „ Metų metai aš kankinuosi čia. Aš žinau,  kas aš,  ir žinau, kad  niekada iš čia neišeisiu. Aš dieną ir naktį kankinuosi liepsnoje ir šiose kirminuose. Aš šaukiu, ir niekas čia  nesirūpina mano siela, niekas  nesirūpina mano siela”. Jis puolė ant grindų ir verkė toliau.      

Mes priėjome prie kitos kameros. Ten sėdinti moteris rinko kirminus nuo savo kaulų. Kai ji pamatė Jėzų, pradėjo verkti:”Padėk man Viešpatie. Aš gerai elgsiuos. Prašau išleisk mane”. Įsikabinusi į kametos grotas, ji pakilo. Jos kūnas virpėjo nuo verksmo. Aš pajutau jai didelį gailestį.

Ji prabilo: „Viešpatie, kai aš buvau žemėje, aš garbinau indusų dievus ir daugelį stabų. Aš netikėjau Evangelija, kurią man skelbė misionieriai, nors ją girdėjau daug kartų. Ir štai aš numiriau. Aš prašiau savo dievų, kad jie išgelbėtų mane nuo pragaro, bet jie negalėjo. Dabar, Viešpatie, aš norėčiau atgailauti” .

„Per vėlu” ,- atsakė Jėzus.

Kai mes ėjome tolyn ugnies liežuviai apglėbė ją, jos klyksmai vis dar girdėjosi, aš juos ir dabar girdžiu savo viduje. Šėtonas apgavo ją.

Liūdnu balsu Kristus tarė: „ Eime, mes grįšime rytoj. Laikas pasišalinti”.

 

 

XVII SKYRIUS

  

Karas virš debesų

  

Viešpaties Dvasia buvo su manim, ir mes vėl įžengėme į pragarą. Jėzus sakė: „ Aš sakau tau tiesą, daug sielų atsidūrusių čia dėl raganavimo, okultizmo, kitų dievų garbinimu, nenuolankumo, netikėjimo, girtuoklystės, nuolaidžiavimo kūno ir dvasios  aistroms. Eime, Aš parodysiu tau paslaptį ir papasakosiu apie tai,  kas slepiama. Aš tau nurodysiu, kaip reikia melstis prieš piktasias jėgas”.

Mes įėjome į pragaro vietą, kuri šalia su blogio širdimi.

Jėzus tarė: „ Greitai mes eisime į pragaro nasrus, bet Aš pasakyti visiems tai, kad pragaras plečiasi”.

Mes sustojome, ir Jis tarė: „ Žiūrėk ir tikėk”. Aš žiūrėjau ir mačiau rodomą regėjimą. Šiame regėjime Jėzus ir aš buvome aukštai virš žemės, kosmose. Aukštai virš žemės,  aš pamačiau didelį dvasių ratą. Pamatyti jį šiaip akimis neįmanoma, bet aš buvau dvasia ir tiksliai viską mačiau. Aš žinojau, kad regėjimas buvo susijęs su mūsų kovą prieš valdančiąsias jėgas, esančias ore.

Aš ilgai tai stebėjau ir supratau, kad iš tikro ten keletas apskritimų. Pirmame apskritime buvo daug purvinų  piktųjų dvasių. Aš mačiau, kaip purvinos sielos įgaudavo raganų pavidalą ir pradėdavo skraidyti debesyse, sudarydamos didelį pavojų. Aš girdėjau Jėzaus balsą: „Vardan Viešpaties Vardo, Aš duosiu Savo vaikams valdžią prieš šias piktąsias dvasias. Klausyk ir mokinkis, kaip reikia melstis”.

Aš pamačiau, kaip iš kito apskritimo pakilo keistos formos figūra ir pradėjo skraidyti ratais ir burti. Vėliau mačiau, kaip pakilo demonas ir darė blogį žemėje. Demonas turėjo burtininko dvasią. Jis sukiojosi ir juokėsi, ir su lazdele rankoje, užburinėjo įvairius žmones. Aš mačiau, kaip kitos piktosios dvasios prisijungė prie burtininko, ir šėtonas jam suteikė daugiau jėgų.

„ Žiūrėk, ką tu suriši žemėje, Aš surišiu danguje, - paaiškino Jėzus, -  jei šventųjų maldos šiomis paskutiniosiomis dienomis bus efektyvios, šėtonas turi būti surištas”.         

Aš mačiau, kaip iš kito rato pakilo kitas burtininkas ir pradėjo įsakinėti. Kai jis kalbėjo,  ant žemės krito lietus ir ugnis. Jis kalbėjo daug pikto ir apgaudinėjo žmones žemėje. Aš pamačiau, kaip dar dvi piktosios dvasios, aukštai debesyse  prisijungė prie burtininko, ir visa tai buvo padebesių piktųjų dvasių vadovybė.

Jie suteikdavo jėgų burtininkams, kurie buvo suburti į tam tikrą vietą daryti blogį. Tamsos jėgos susirinkdavo aplink juos. Dvasios ateidavo ir darydavo, ką nori.

„ Atidžiai stebėk, - tarė Jėzus, - todėl, kad Šventoji Dvasia atveria tau didžią tiesą”.

Šiame regėjime aš pamačiau baisius dalykus, kurie vyko žemėje. Blogis didėjo, nes nuodėmių buvo vis daugiau ir daugiau. Blogio jėgos vertė žmones vogti, meluoti, apgaudinėti, sukčiauti, skriausti vienas kitą, rėkti vienas ant kito ir nusileisti savo kūno geismams.

Visos pykčio jėgos buvo laisvai paleistos žemėje. Aš pratariau: „ Jėzau, į tai baisu žiūrėti”.

Jėzus atsakė: „ Mano vaikeli, su Mano vardu blogis privalo dingti. Imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti”.

 Kada piktosios dvasios atrajojo į žemę blogį ir šmeižtą, aš pamačiau, kad Dievo žmonės pradėjo melstis. Jie su dideliu tikėjimu šaukėsi Jėzaus. Kada jie meldėsi į Jėzų, Dievo Žodis atakavo piktąsias dvasias ir jos pradėjo trauktis. Kai šventieji meldėsi, piktosios dvasios paleisdavo tą, kurį buvo nutvėrę. Piktieji burtai sklaidėsi. Tie,  kurie buvo nusilpę nuo pragaro jėgų, sustiprėdavo. Kai visi meldėsi vieningai, dangaus angelai stodavo į mūšį su piktųjų dvasių vyresnybe, ir Dievo angelai sugriaudavo blogio jėgas.

Aš mačiau išsirikiavusias angelų pajėgas eilėmis, kiekvienoje eilėje jų buvo apie šešis šimtus. Kada liaudis patikėjo į Dievą, angelai pradėjo puolimą. Dievas davė įsakymus ir Jo galybė buvo Jo jėga. Jis davė Savo liaudžiai ir angelams jėgų, kad sugriautų šėtono darbus. Dievas kovojo prieš blogį padangėse.

Kai žmonės meldėsi ir tikėjo į Dievą, piktosios dvasios silpnėjo. Tačiau, kai plito netikėjimas, piktosios jėgos pradėdavo laimėti.

„ Mano tauta privalo tikėti ir būti vieninga tarpusavyje, ir su Manimi, kad viską paklotume po Tėvo kojomis”, - tarė Jėzus.

Kai mums reikia naikinti savo priešus, dangus ir žemė turi būti vieningi.

Kai tik žemėje prasideda Dievo garbinimas, piktosios jėgos traukiasi. Aš mačiau šventuosius, visa širdimi besimeldžiusius prieš šėtono pinkles. Ir kai jie tai darė, piktieji burtai ir prakeiksmai dingdavo ir šventieji laimėdavo.

 Tai štai kas vyko. Kai Viešpaties angelai kovojo su demonais ir pragaro jėgomis, šventieji išsivaduodavo melsdamiesi. Kada žmonės išsivaduodavo, aidėdavo daug pagarbos ir padėkos žodžių Dievui. Ir jie atnešdavo daug pergalių. O tada, kai maldų nesigirdėdavo, garbinimai nutrukdavo, blogis imdavo viršų ir laimėdavo padangių kovose.

Aš girdėjau, kaip angelas garsiu balsu kalbėjo: „ O, Viešpatie, Tavo tautos tikėjimas silpnas, jei Tu nori išgelbėti juos nuo šėtono ordų - Viešpatie, būk maloningas ir išganymo palikuonims”.

Visagalio balsas atsakė: „ Be tikėjimo Dievui neįtiksi. Bet Viešpats teisus ir Jis sustiprins tave”.

Kitoje vizijoje aš mačiau, kaip Dievas apšvietė Savo Dvasia viską kas gyva, ir žmonės patikėjo, kad Dievas padarys viską, ko tik jie paprašys, todėl , kad jie Jam priklauso ir tikrai Jį myli. Jie tikėjo Dievu ir Jo Žodžiu ir Dievas juos išlaisvino. Ir Dievo Žodis žemėje išaugo.

Viešpats tarė: „ Viską gali tas, kas tiki. Aš laikausi Savo Žodžio, kad Jį pildyčiau. Jūs darykite, kas jums priklauso, Aš darysiu tai, ką privalau. Jeigu Mano liaudis stos už tiesą ir kovos tinkamai būdais, įvyks stebuklai, kaip per Sekmines. Šaukite Mane ir Aš išgirsiu. Aš būsiu jūsų Dievas ir jūs būsite Mano tauta. Aš jus sutvirtinsiu tiesoje ir teisybėje, ir skaistybėje”.

Regėjime aš mačiau krikščionis, nekaltus, tarsi kūdikėlius. Aš regėjau:  angelus sklendžiančius virš jų, saugančius juos nuo viso pikto. Aš regėjau, kaip Dvasių Viešpats kovojo už juos ir laimėjo. Mačiau, kaip auga vaikai ir jie renka derlių nuo Viešpaties Garbės laukų. Jie su džiaugsmu širdyje vykdė Viešpaties darbus- mylėdami Dievą, tikėdami Dievu ir tarnaudami Dievui. Aš regėjau, kaip angelai ir Dievo Žodis apsijungia, kad nušluotų blogį nuo žemės paviršiaus. Aš regėjau žemėje taiką ir ramybę, kai pagaliau visa buvo paklota Dievui po kojų.

 

           

           

XVIII SKYRIUS

  

            Atverti pragaro regėjimai

 

            Viešpats tarė:” Šie regėjimai ateičiai ir jie išsilipdys. Bet aš sugrįšiu, kad išgelbėčiau Mano nuotaką, Mano Bažnyčią,  ir ji to nepamatys. Pabusk, o, Mano tauta! Mušk pavojaus būgnus visuose žemės kampuose, nes Aš grįšiu, kaip ir pasakyta Namo Žodyje”

            Dešinėje pragaro rankoje aš pastebėjau ugnies gyvatę [slibiną] .

            Jėzus tarė: „Eik ,žiūrėk, ką Dvasia kalba pasauliui”.

            Aš regėjau slibino ragus, kurie įsmigo į žmonių kūnus žemėje. Dauguma buvo pilnai apsėsti slibino. Paskui galingas slibinas pakilo ir  pasivertė žmogumi. Žemės gyventojai šoko nuo jo bėgti: vieni į dykumas, kiti į uolas, į metro, kiti į slėptuves nuo bombų. Jie ieškojo bet kokios priedangos, kad tik pasilėptų nuo žvėries akių. Niekas negarbino Dievo, niekas nekalbėjo apie Jėzų.

            Balsas paklausė manęs:” Kur mano tauta?”

            Geriau įsižiūrėjusi aš pamačiau, kad žmonės eina, kaip numirėliai. Ore tvyrojo nusivylimas ir liūdesys. Niekas nepasisukdavo nei į kairę, nei į dešinę. Buvo matyti, kad žmones vedė kažkokia tai nematoma jėga. Kartkartėmis balsas bendravo su jais kažkur iš oro, ir jie vykdė jo komandas. Jie paklusdavo viskam ir nesikalbėjo vienas su kitu. Aš taip pat mačiau, kad ant kiekvieno kaktos ir rankos buvo užrašytas skaičius „666″.

            Be to, aš mačiau, kaip kareiviai ant arklių ganė žmones, kaip gyvulių bandą.

            Ant žemės gulėjo į gabaliukus suplėšyta Amerikos vėliava. Nebuvo nei džiaugsmo, nei juoko, nei laimės. Visur aš regėjau mirtį ir blogį.

            Žmonės, vienas po kito, ėjo į didžiulį prekybos centrą. Jie žygiavo koja kojon, kaip kareiviai. Jie atrodė nusiminę ir bailūs. Visi buvo apsirengę  vienodais, panašiais į kalinių, rūbais. Prekybos centras buvo aptvertas, visur  stovėjo sargybiniai. Visur, kur tik bepažvelgdavau, mačiau karius, apsirengusius žygio uniforma.

            Mačiau, kaip tuos, į zombius panašius žmones, varė į parduotuvę, kur jie galėjo nusipirkti tik pačių būtiniausių prekių. Kai tik žmogus nusipirkdavo, ko jam reikėjo, jį sodindavo į didelį žalią karinį sunkvežimį. Po to, gerai saugomas sunkvežimis, veždavo juos į kitą teritoriją.

            Čia, tipiškoje klinikoje, šiuos žmones tikrindavo, ar nėra pavojingų susirgimų, fizinių trūkumų. Keltą žmonių atskyrė nuo kitų, kaip šauktinius, netinkamus karinei tarnybai.

            Greitai tuos, kurie nepraėjo apžiūros, nuvedė į kitą patalpą. Tame kambaryje buvo nesuskaičiuojama daugybė išjungėjų, mygtukų, matavimo prietaisų, kurie vos tilpo ant sienos. Atsidarė durys  ir  įėjo keletas technikų. Vieni iš jų šaukė žmones, esančius kambaryje,  pavardėmis. Šie, be jokio pasipriešinimo, pakildavo nuo suolelio ir eidavo į kitą didelį bloką. Kai visi suėjo, kitas technikas uždarė duris ir pasuko jungiklio rankenėlę įrengimų pulte ant sienos.

            Po kelių minučių jis atidarė duris, paėmė šluotą ir kastuvėlį ir ant grindų sušlavė viską, kas iš jų liko. Iš minios, užpildžiusios didžiulę erdvę, liko tik krūvelė pelenų!

            Mačiau, kaip tuos žmones, kurie praėjo medicininę apžiūrą, susodino į tuos pačius sunkvežimius ir išvežė. Niekas nekalbėjo, niekas net nepasisuko, kad kur tai pasižiūrėtų. Kitame pastate kiekvienam buvo duotas nustatytas darbas. Be jokio pasipriešinimo, jie pradėjo dirbti. Kiekvienas labai kruopščiai vykdė savo užduotis, o vakare juos nuvežė į gyvenamąsias patalpas, kurios buvo aptvertos  aukšta tvora. Kiekvienas nusirengė ir atsigulė. Ryt jie vėl atsidėję dirbs.

            Nakties tylą sudrumstė garsus balsas.

            Aš pastebėjau didžiulį žvėrį, kuris sėdėjo dideliame soste. Visi žmonės pakluso žvėriui. Aš mačiau jo karingus ragus, augančius iš jo galvos. Jie perverdavo bet kurią vietą žemėje. Žvėris  turėjo didžiulę valdžią, užėmė daugybę postų ir tapo galingu.

            Žvėris patekdavo į daugelį vietų  ir apgaudavo daug žmonių. Turtingi ir žymūs žmonės buvo apgauti lygiai taip pat, kaip neturtingieji ir neturintys pilietinių teisių.

            Ir maži ir didžiūnai reiškė savo pagarbą žvėriui.

            Į biurą [tarnybines patalpas] įnešė didelę mašiną, žvėris pažymėjo ją savo ženklu, ir mašina prabilo jo balsu. Čia dar buvo mašina „ didysis brolis”, kuri galėjo pažvelgti į kiekvieną namą ir į kiekvieną bylą. Tokia mašina buvo vienintelė ir ji priklausė žvėriui. Mašinos dalis, kuri buvo žmonių namuose, buvo nepastebima net techniškai ginkluota akimi, tačiau ji galėjo pranešti apie kiekvieną judesį, padarytą žmogaus. Aš mačiau,  kaip žvėris pasuk savo sostą ir atsigręžė veidu į mane. Ant jo kaktos buvo skaičius  „ 666″.

            Stebėdama, aš pamačiau, kad kitame biure kažkuris tai žmogus labai ant žvėries supyko . Jis reikalavo pasikalbėti. Žmogus susijaudinęs šaukė. Atsirado žvėris ir  su juo elgėsi labai mandagiai, kalbėdamas: „ Eime, aš galiu tau padėti išspręsti visas problemas!”

            Žvėris atvedė įpykusį žmogų į didelį kambarį ir liepė gultis ant stalo. Kambarys ir stalas man priminė didelę palatą, kur suteikiama pirmoji pagalba. Žmogų užmarino, ir nuvežė  po didžiule mašina. Žvėris prijungė laidus prie žmogaus galvos ir įjungė mašiną. Mašinos viršuje buvo užrašas „ Ši mašina ištrina atmintį ir priklauso žvėriui 666″.

            Kai žmogų nukėlė nuo stalo, jo žvilgsnis buvo tuščias, o judesiai priminė vieną iš zombių,  kokius rodo kine. Aš mačiau didelę pliką vietą ant jo viršugalvio ir aš žinojau, kad jo protiniai sugebėjimai pertvarkyti chirurginiu būdu, todėl žvėris gali kontroliuoti jį.

            Žvėris tarė: „ O dabar, pone, ar nesijaučiate geriau? Argi aš nesakiau, kad galiu išspręsti visas jūsų problemas? Aš tau daviau naują protą, dabar tu neturėsi nei rūpesčių, nei baimės”.

            Žmogus tylėjo.

            „ Tu vykdysi kiekvieną mano įsakymą”, - tarė žvėris ir paėmė mažą daikčiuką, kuriuo prisilietė prie žmogaus baltinių. Jis vėl prakalbino žmogų, ir šis atsakė jam, nejudindamas lūpų. Jis judėjo, kaip gyvas numirėlis.

            „ Tu dirbsi ir nei pyksi, nei nervinsies, nei verksi, nei liūdėsi. Tu dirbsi man iki gyvenimo pabaigos. Pas mane dirba daug tokių kaip tu, kuriuos aš kontroliuoju. Vieni meluoja, kiti žudo, tretieji sukelia  karinius konfliktus; yra tokių kurie gimdo vaikus, valdo mašinas, atlieka kitus darbus. O taip, aš kontroliuoju viską”. Jis piktai nusikvatojo.

            Žmogui davė pasirašyti dokumentuose. Ši su džiaugsmu atidavė žvėriui viską, kas jam priklausė.

            Savo regėjime aš mačiau, kaip šis žmogus išėjo iš  žvėries biuro, sėdo į mašiną ir nuvažiavo į namus.  Kai jis priėjo prie žmonos, ji norėjo vyrą pabučiuoti,  bet jis į tai niekaip nereagavo. Jis neturėjo jausmų ne tik  savo žmonai, bet  ir niekam kitam. Žvėris padarė taip, kad žmogus neturėtų jokių emocijų.

            Žmona labai supyko ir šaukė ant vyro, bet tai nieko  nepadėjo. Pagaliau ji tarė: „ Gerai, aš pašauksiu žvėrį, jis žino, ką reikia daryti”. Paskambinus telefonu, ji išėjo iš namų ir nuvažiavo į tą patį pastatą, kurį ką tik paliko  jos vyras.

            Žvėris pakvietė ją užeiti ir paklausė „ Sakykite prašom, kas jums kelia nerimą? Esu įsitikinęs, kad galiu jums padėti”.

            Labai gražus vyras paėmė ją už rankos ir nuvedė prie to paties stalo, ant kurio ankščiau gulėjo jos vyras. Po tokios pat operacijos, ji tapo žvėries verge, nebeturinti jokios indvidualybės. Aš girdėjau, kaip žvėris klausė jos : „ Kaip jūs jaučiatės?” Ji jam neatsakė tol, kol žvėris nepalietė jos bliuzelės mažu daikčiuku. Tada jis suvokė, kas jos šeimininkas ir viešpats, ir pradėjo jį garbinti.

            „ Tu būsi reproduktorė, - tarė jis. - Tu gimdysi tobulus vaikus ir jie garbins mane ir tarnaus man”. 

            Moteris roboto balsu atsakė: „Taip, pone, aš tau tarnausiu“.

            Aš dar kartą mačiau šitą moterį. Šį kartą ji buvo kitame pastate. Ten buvo daug nėščių moterų. Jos be jausmų gulėjo savo lovose ir monotoniškai garbino žvėrį… Jos visos buvo pažymėtos skaičiumi 666.

            Kai gimdavo vaikai, juos paimdavo į kitas patalpas, kur protaujančios auklės juos augino ir auklėjo. Ant kaktos jos taip pat turėjo ženklą - 666.

            Žvėris didino savo valdas tol, kol jo imperija apėmė visą žemę. Jo vaikai augo ir, nustatytu laiku, jie taip pat patekdavo  po mašina, griaunančia protą. Jie garbino Žvėrį ir jo paveikslą. Tačiau mašina negalėjo paveikti Dievo vaikų.

Aš girdėjau Viešpaties balsą, sakant: „Tie kurie garbina žvėrį ir jo paveikslą, žus. Daugelis bus apgauti ir kris, tačiau Savo vaikus Aš išgelbėsiu nuo žvėries. Tai bus pasaulio pabaigoje. Nepriimk žvėries ženklo. Atgailauk dabar, kol dar ne vėlu.

            Žvėris vadins save taikdariu. Ypač neramiu  laiku, tai atneš taiką daugeliui tautų. Jis sugebės aprūpinti pasaulį daugeliu nebrangių prekių ir kiekvienam garantuoti pakankamą  atlyginimą. Jis sudarys sutartis su daugelių valstybių ir gabūs pasaulio žmonės seks paskui jį, siekdami sustiprinti netikrą saugumo jausmą.

            Prieš ateinant šiam laikotarpiui, Aš pakelsiu tikinčiųjų armiją, kuri gins tiesą ir teisingumą. Galinga armija, apie kurią kalbėjo Joelis, girdės Mano balsą visoje žemėje iki saulės laidos.

            Nakties metu jie taip pat girdės Mano balsą ir atsakys Man, jie dirbs Man, ir veiks, kaip galinga armija. Jie atliks didžiulį darbą dėl Manęs, todėl Aš būsiu su jais”.

            Visa tai man parodė Viešpats Jėzus Kristus, parodydamas viziją. Tai žodžiai iš Jo lupų ir jie liečia tolimesniuosius laikus.

            Jėzus ir aš grįžome namo. Aš buvau pritrenkta viso to, ką Jis man parodė ir pasakė. Aš užmigau melsdama viso pasaulio ir žmonijos išgelbėjimo.

 

 

            XIX SKYRIUS

  

            Pragaro nasrai

  

            Sekančią naktį Jėzus ir aš įėjome į pragaro nasrus.

            Jėzus tarė: „ Mano vaikeli, tu praėjai beveik visą pragarą. Aš neparodysiu tau viso pragaro pilnai, bet tai, ką Aš tau parodžiau, Aš noriu, kad tu papasakotum pasauliui. Pasakyk žmonėms, kad pragaras realus ir, kad ši žinia yra tikra”.  Eidami toliau, mes sustojome ant kalvos, ir apžvelgėme nedidelę lygumą. Kiek aprėpė mano akys, daugybė žmonių sielų buvo išsirikiavę kalvos pakraščiuose. Aš girdėjau jų šauksmus. Aplink aidėjo didelis triukšmas. Jėzus tarė: „ Mano vaikeli, tai pragaro nasrai, kiekvieną kartą, kai prasiveria pragaro burna, tu girdėsi šitą didžiulį triukšmą”.

            Sielos bandė ištrūkti iš tų žmonių virtinių, bet negalėjo, todėl kad jie buvo kalvos papėdėje.

            Kai Jėzus kalbėjo, aš mačiau kaip šalia mūsų, kalvos papėdėje, ant žemės dusliai krito kažkokie judi gniužulai. Demonai didžiulėmis grandinėmis nutempdavo sielas. Jėzus paaiškino: „ Tai sielos tų, kurie ką tik numirė žemėje ir pateko į pragarą. Šis darbas vyksta ir dieną ir naktį”.

            Staiga viskas nutilo. Jėzus tarė: „ Aš myliu tave, Mano vaikeli, ir noriu, kad tu papasakotum apie pragarą žmonėms  žemėje”.

            Per nasrų kraštus aš pažvelgiau į jų vidų. Iš ten sklido šauksmai, skausmas ir kankinimai.  „ Kada tai baigsis? Aš būčiau tokia laiminga galėdama pailsėti nuo viso šito”, - galvojau aš.

            Paskui staiga aš pasijutau esanti viena. Negaliu paaiškinti, kaip aš tai sužinojau, bet visa savo širdimi pajutau, kad Jėzus nuėjo. Mane apėmė siaubas. Aš pasisukau į tą pusę, kur jis stovėjo, ir tikrai, Jėzaus nebuvo! „ O, ne! - Sušukau aš. -  Nereikia to vėl iš naujo! Jėzau, kur tu?

            Tai, ką tu skaitysi, tave išgąsdins. Aš meldžiuosi, kad tai tave išgąsdintų tiek, kad tu  taptum tikinčiuoju. Aš meldžiuosi, kad tu gailėtumeisi už savo nuodėmes ir nepatektum į šią baisią vietą. Aš meldžiuosi, kad tu patikėtum manimi, todėl, kad aš nenoriu, kad taip atsitiktų dar kam nors. Aš myliu tave ir tikiu, kad tu atsibusi ankščiau, nei bus per vėlu.

            Jeigu tu esi krikščionis ir tai skaitai,  tikėk savo išsigelbėjimu. Būk pasiruošęs susitikti su Viešpačiu bet kuriuo metu, nes kartais būna, kad nebėra laiko atgailauti. Laikyk savo švieselę uždegtą, o lempą pilną aliejaus. Būk pasiruošęs, nes tu nežinai, kada Jis grįš. Jeigu tu nesi gimęs iš aukščiau, paskaityk Joną 3:16 - 19 ir šaukis Viešpaties. Jis išgelbės tave nuo šios kankinimo vietos.

            Šaukdama Jėzų, aš nubėgau nuo kalvos Jo ieškoti.  Mane sustabdė didžiulis demonas su grandine rankoje. Jis kvatojo ir kalbėjo: „ Nėra tau kur bėgti, moterie. Jėzaus čia nėra, nėra kam tavęs gelbėti. Tu pragare visam laikui”.

„ O, ne! - sušukau aš, - paleisk mane!” Aš kovojau su juo iš visų jėgų, tačiau greitai buvau surakinta grandinėmis ir nutėkšta ant žemės. Kol aš gulėjau, lipni plėvelė pradėjo dengti mano kūną, o kvapas buvo toks šlykštus, kad man darėsi bloga. Aš nežinojau, kas bus toliau.

Ir štai aš pajutau, kad mano oda ir mano kūnas pradėjo kristi nuo mano kaulų! Apimta baisaus siaubo,  aš šiurpiai rėkiau ir  cypiau gailiu balsu. „ O, Jėzau - šaukiau aš, - kur Tu?”

Aš pažiūrėjau į save ir pamačiau, kad likusiame mano kūne atsiranda skylės. Aš tapau purvinai pilkos spalvos ir mano buvęs kūnas krito nuo manęs. Skylės buvo šonuose, kojose, rankose. Aš šaukiau: „ O, ne! Aš pragare visam laikui! O, ne!”

Savo viduje aš pajutau kirminus. Pažiūrėjau į save ir nustačiau, kad mano kaulai knibždėjo jais. Net tada, kai aš jų nemačiau, aš žinojau, kad jie ten yra. Aš bandžiau juos numesti nuo savęs, bet, kuo labiau aš braukiau juos nuo savęs, tuo daugiau jų atsirasdavo. Aš iš tikro jaučiau savo kūno puvimą.

Taip, aš viską supratau, tiksliai atsiminiau, kas darėsi žemėje. Aš galėjau jausti pragaro kankinimo skonį:  matyti, užuosti, girdėti. Aš mačiau savo vidurius. Aš buvau tik purvinas skeletas, bet galėjau jausti  viską, kas darėsi su manimi.  Aš mačiau kitus, kaip save. Kiek tik aš galėjau matyti, visur buvo sielos.

Dėl nepakeliamo skausmo aš rėkiau: „ O, Jėzau! Prašau, padėk man, Jėzau!”. Aš norėjau numirti, tačiau negalėjau. Aš pajutau, kaip ugnis įsiplieskė prie mano kojų ir suklykiau: „ Kur Tu, Jėzau?” Aš raičiausi po žemę su visais kitais ir garsiai verkiau. Mažomis krūvelėmis mes gulėjome pragaro nasruose lyg išmestos šiukšlės. Nepakeliamas skausmas apėmė mūsų sielas.

Aš ir toliau spiegiau: „ Kur Tu, Jėzau? Kur Tu, Jėzau?”

„ O gal tai tik sapnas, - galvojau aš. - Tačiau ar aš pabusiu? Ar tikrai aš pragare? Ar aš padariau kokią didelę nuodėmę, nusikaltau prieš Dievą ir praradau galimybę išsigelbėti? Kas atsitiko? Gal aš nusikaltau prieš Šventąją Dvasią?”  Aš atsiminiau viską, ką girdėjau, ko moko Biblija.  Aš suvokiau, kad mano šeima kažkur tai virš manęs. Su siaubu aš suvokiau, kad pragare aš buvau, kaip ir kitos sielos. Jos matė mane ir kalbėjo su manimi. Labai neįprasta buvo turėti galimybę matyti savo kūną kiaurai iš vidaus. Kirmėlės vėl šliaužiojo po mane, aš tai jaučiau. Aš šaukiau iš baimės ir skausmo.

Būtent tuo laiku demonas tarė: „ Jėzus apleido tave, ar ne taip? Na, tai tu dabar - šėtono nuosavybė!” Jis garsiai piktai  kvatojo, kai sodino mane ant kažko tai.

Greitai aš nustačiau, kad esu ant kasžin kokio tai galvijo nugaros. Galvijas, kaip ir aš, buvo purvinai pilkos spalvos, pilnas purvo ir negyvo puvančio kūno. Baisi smarvė tvyrojo purviname ore. Gyvulys užkėlė mane ant kalvos. Aš galvojau: „ O, Viešpatie, kur Tu?”

Mes praėjome pro daugybę sielų, besišaukiančių išgelbėjimo. Aš išgirdau didžiulį, atsidarančių pragaro nasrų, keliamą triukšmą. Pro mane dar nukrito sielos. Mano rankos buvo surištos už nugaros.

Neapsakomas skausmas buvo nepastovus. Jis staiga atsirasdavo ir staiga dingdavo. Aš šaukiau iš skausmo, kiekvieną kartą kai jis atsirasdavo ir su viltimi ir baime laukdavau, kada jis prapuls.

Aš mąsčiau: „ Kokiu būdu man  iš čia išsikapstyti? Kas toliau? Ar tai galas? Ką aš padariau, kad užsitarnavau pragarą? „ O, Viešpatie, kur Tu?” - verkiau aš iš skausmo.

Aš verkiau, tačiau ašarų nebuvo - tiktai sausa rauda drebino mano kūną. Gyvulys prieš kažką tai sustojo. Aš pažiūrėjau ir pamačiau nuostabų kambarį, pilną neregėtų turtų ir žėrinčių brangenybių. Kambario centre buvo graži moteris, apsirengusi karalienės rūbais. Būdama baisiai nusivilusi, aš nusistebėjau: kas tai buvo?

Aš tariau: „ Moterie, prašau padėk man”. Ji priartėjo prie manęs ir spjovė man į veidą. Ji keikė mane ir kalbėjo visokias šlykštynes. „ O, Viešpatie, kas gi toliau?”  - sušukau aš. Ji tik piktai nusikvatojo.

Tiesiog mano akyse moteris pavirto vyru, kate, arkliu, gyvate, žiurke ir jaunuoliu. Ji galėjo pasiversti tuo, kuo panorėjo. Ji buvo pilna piktų jėgų. Jos kambario viršuje buvo parašyta  „ šėtono karalienė”.

Gyvūnas pajudėjo tolyn ir atrodė, kad tai truko ištisas valandas. Po to jis sustojo. Kažkas mane nustūmė nuo gyvūno nugaros ant žemės. Aš pažiūrėjau ir pamačiau raitelių armiją, kuri jojo prie manęs. Kai jie jojo pro šalį, mane nustūmė į kelio pakraštį. Jie taip pat buvo purvinai pilkos mirties spalvos skeletai.

Po to,  kai jie prajojo, mane pakėlė nuo žemės ir pasodino į kamerą. Kažkas uždarė duris. Aš su siaubu apžvelgiau kamerą ir pravirkau. Aš meldžiausi, tačiau vilties neturėjau. Aš verkiau ir tūkstantį kartų gailėjausi, dėl savo nuodėmių. Taip, aš prisiminiau daug ką, aš galėjau padaryti daugiau, kad  atvesčiau prie Kristaus kitus, tada kai aš  jiems buvau reikalinga. Aš gailėjausi dėl to, ką padariau ir dėl to, ko nepadariau.

„ O, Viešpatie, išgelbėk mane”, - šaukiau aš. Aš vėl ir vėl šaukiausi Dievo pagalbos. Bet aš Jo negalėjau nei matyti, nei jausti. Aš buvau pragare, kaip visi likusieji, kuriuos aš mačiau. Aš iš skausmo nukritau ant grindų ir verkiau. Aš jaučiausi prarasta visam laikui.

Ėjo valandos ir labai dažnai aš girdėjau garsų triukšmą, ir kitos dvasios patekdavo į pragarą. Aš vis kartojau: „ Jėzau, kur Tu?” Tačiau atsakymo nebuvo. Kirmėlės pradėjo šliaužioti po mano sielos vidų. Aš jaučiau jas visas savo viduje.

Visur buvo mirtis. Aš neturėjau nei savo materialios formos, nei organų,  nei kūno, nei vilties. Aš ir toliau traukiau kirmeles iš savo skeleto. Aš suvokiau viską, kas vyksta ir norėjau numirti, tačiau negalėjau. Mano siela gyvens amžinai.

Aš pradėjau giedoti apie gyvenimą ir  Kristaus Kraujo jėgą, kuri gali išgelbėti iš nuodėmių. Man giedant, atėjo dideli demonai su ietimis ir liepė man nutilti. Jie pervėrė mane ietimis. Kai aštūs ietigaliai smigo į mano formą  [siluetą], aš jaučiau jų deginantį karštį.

Jie monotoniškai kartojo: „Čia dievas - šėtonas. Mes nekenčiame Jėzaus ir visų, kuriuos Jis gina!”

Kai aš nenustojau giedoti, jie ištempė mane iš kameros ir nutempė į didelį plyšį. “Jei tu nenusiraminsi,- sakė jie,- mes tave kankinsime dar skaudžiau”.

Aš nustojau giedoti ir, pagaliau, jie grąžino mane į kamerą. Aš prisiminiau eiles iš Biblijos apie puolusius angelus, kurie laikomi surakinti grandinėmis iki Paskutiniojo Teismo dienos. Aš pagalvojau, kad ir manęs, gal tai laukia

“Viešpatie, gelbėk žmones žemėje,- šaukiau aš,- pažadink juos anksčiau, nei bus per vėlu“.

Aš prisiminiau daug Šventojo Rašto teiginių, bet aš bijojau demonų ir nieko nesakiau.

Purvinas oras aidėjo nuo dejonių ir šauksmų. Aplink mane lakstė žiurkė. Aš ją nutėškiau ir pagalvojau apie savo vyrą ir vaikus.

“O,Dieve, padaryk, kad jie čia nepakliūtų,- maldavau aš, nes buvau tikta, kad esu pragare.

“Dievas negali manęs girdėti. Aukščiausiojo ausys kurčios šauksmams iš pragaro, - galvojau aš, - o, jeigu nors kas išgirstų”.

Didelė žiurkė perbėgo per mano koją ir man įkando. Aš suklykiau ir nusviedžiau ją. Labai skaudėjo.

Ugnis, atsiradusi iš niekur,  lėtai artėjo prie manęs. Ėjo sekundės, minutės, valandos.  Aš buvau nusidėjėlė ir patekau į pragarą. ” O, mirtie, prašau, ateik - verkiau aš. Atrodė, kad mano verksmas užpildė visus pragaro nasrus. Kiti pasmerktieji prisijungė prie mano verksmų - nėra išeities!

Aš norėjau numirti, tačiau negalėjau.

Jausdama visus kankinimus, aš nukritau ant grindų. Aš girdėjau, kaip pragaro nasrai vėl atsidarė ir atkeliavo naujos sielos. Ugnis vėl mane degino ir prasiėjo nauji skausmai. Aš buvau pilnos sąmonės ir žinojau, kas vyksta. Mano sveikas protas pilnai veikė. Aš viską suvokiau ir žinojau, jog tada, kai  nuodėmingos sielos, mirusios žemėje, neišgelbėtos iš nuodėmių, jos patenka čia.

“O, mano Dieve, išgelbėk mane,- meldžiausi aš,- prašau, išgelbėk visus“.

Aš prisiminiau visą savo gyvenimą ir visus tuos, kurie man pasakojo apie Jėzų. Aš prisiminiau, kaip meldžiausi už sergančiuosius ir, kaip Jėzus juos pagydė. Aš prisiminiau Jo meilės, paguodos ir ištikimybės žodžius.

“Jei aš būčiau labiau stengusis būti panaši į Jėzų, aš nebūčiau čia patekusi“- galvojau aš. Aš galvojau apie visą tai, ką gero davė man Dievas. Kad Jis davė man: orą, kuriuo aš kvėpuoju, maistą, vaikus, šeimą ir tai, kuo aš mėgavaus. Bet, jeigu Jis -  geras Dievas, tai, kodėl aš čia? Aš neturėjau jėgų atsistoti, bet mano siela ir toliau šaukė: “ Išleiskite mane iš čia“.

Aš žinojau, kad gyvenimas tęsiasi, kažkur virš manęs mano draugai ir šeima gyvena savo normalų gyvenimą. Aš žinojau, kad kažkur tai viršuje, klestėjo meilė, juokas ir gėris. Bet net ir tai nuo nepakeliamo skausmo  pradėjo blėsti.

Šią pragaro dalį apgaubė tamsus ir purvinas rūkas. Aplinkui buvo niūri, geltona prietema, o pūvančių kūnų kvapas buvo sunkiai pakeliamas. Minutės atrodė valandomis, o valandos virto amžinybe. O, kada tai baigsis?

Aš neturėjau nei poilsio, nei miego, nei maisto, nei vandens. Aš jaučiau tokį alkį ir troškulį, kokių nebuvau jautusi visą savo gyvenimą. Aš labai pavargau ir norėjau miego, tačiau negalėjau užmigti dėl nesiliaujančio ir vis stiprėjančio skausmo. Kiekvieną kartą, kai nasrai atsidarydavo jie įmesdavo į pragarą eilinę prarastos žmonijos dalį. Aš pagalvojau, ar yra jų tarpe kas nors pažystamas. Ar nepakliuvo čia mano vyras?

Praėjo valandos nuo to laiko, kai aš patekau į pragaro nasrus. Paskui aš pastebėjau, kad į mano kambarį pateko šviesa. Akimirksniu ugnis nustojo degti, žiurkė pabėgo ir skausmas paliko mano kūną. Aš ieškojau bet kokio būdo išsikapstyti iš čia, tačiau niekaip nepasisekdavo.

Man buvo įdomu žinoti, kas dedasi. Aš žiūrėjau į plyšius pragare, žinodama, kad tai kažkas baisaus. Paskui pragaras pradėjo virpėti ir ugnis vėl užsidegė. Vėl gyvatės, žiurkės ir kirminai! Nepakeliamas skausmas pripildė mano sielą, nes kankinimai vėl atsinaujino.

„ O, Dieve, duok man mirti”, - sušukau aš ir savo kaulėtomis rankomis pradėjau daužyti pluktas kameros grindis. Aš šaukiau, klykiau ir verkiau, bet niekas neatsišaukė ir nekreipė į mane jokio dėmesio.

Staiga nematoma jėga ištraukė mane iš kameros. Kai aš atsigavau, Viešpats ir aš stovėjome netoli mano namų. Aš rėkiau: „ Kodėl, Viešpatie, kodėl?” - ir nusivylusi kritau prie Jo kojų.

Jėzus tarė: „ Nusiramink, prašau”. Staiga mane apėmė ramuma. Jis švelniai pakėlė mane ir aš užmigau ant jo rankų.

Sekančią dieną kai aš prabudau, aš jaučiausi labai serganti. Ištisomis dienomis aš pergyvenau pragaro baisumus ir kankinimus. Naktį aš pabusdavau ir rėkdavau, kad per mano kūną šliaužia kirminai. Aš taip bijojau pragaro.

 

 

 

XX SKYRIUS

  

Dangus

  

Po to, kai aš buvau palikta pragaro nasruose, aš sirgau daugelį dienų. Kai aš miegojau turėjo degti šviesa. Visą laiką su manimi buvo Biblija ir aš pastoviai ją skaičiau. Mano dvasia buvo labai sukrėsta. Dabar aš žinojau, ką turi iškentėti neišgelbėtieji, kai jie pakliuva į pragarą.

Jėzus kalbėjo: „ Prašau, nusiramink”, - ir ramybė apimdavo mane. Tačiau po kelių minučių aš vėl pabusdavau, ir isteriškai klykdavau iš baimės.

Aš žinojau, kad aš niekada nebuvau viena - tuo metu Jėzus visada buvo ten. Tačiau, ir tai žinodama, aš nepajusdavau Jo buvimo. Ir aš taip bijojau, kad man vėl teks grįžti į pragarą, kad kartais vien Jėzaus buvimas netoli manęs, man kėlė baimę.

Apie savo pergyvenimus pragare aš bandžiau papasakoti kitiems. Jie manęs neklausė. Aš meldžiau jų: „ Prašau, gailėkitės už savo nuodėmes tol, kol tai ne per vėlu”. Visiems buvo sunku  patikėti tuo, ką aš pasakojau apie kančias, kurias man teko pergyventi ir, kad Jėzus man liepė parašyti apie pragarą.

Viešpats užtikrino, kad Jis - tas Viešpats, kuris išgydė mane. Ir, nors aš galvojau, kad niekada pilnai nepagysiu, aš tikrai pasveikau.

O paskui viskas vėl prasidėjo iš naujo. Aš vėl buvau dvasia ir su Viešpačiu Jėzumi, ir  mes pakilome aukštai į dangų.

Jėzus tarė: „ Aš noriu tau parodyti Dievo meilę ir gerovę ir dalį dangaus. Aš noriu, kad tu pamatytum nuostabų Viešpaties darbą, kurį stebėti -  didelis malonumas”.

Prieš mus aš pamačiau nuostabias, žavinčias savo didingumu, dvi gigantiškas planetas. Pats Dievas, ten buvo Šviesa.

Angelas sutiko mus, ir Jis tarė man: „ Matai mūsų Viešpaties Dievo gėrovę ir gerumą. Tebūnie Jis maloningas amžinai”. Toks stiprus meilės jausmas ir švelnumas sklido nuo angelo, kad aš vos nepradėjau verkti, kai jis vėl prabilo: „ Stebėk Dievo jėgą, galybę ir didybę. Aš parodysiu tau vietą, kurią Jis sukūrė vaikams”.

Netikėtai didelė planeta,  panaši į žemę, sumirgėjo prieš mus. Ir aš išgirdau Dievo Tėvo balsą, sakantį: „ Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia - viena. Tėvas ir Sūnus - viena. Tėvas ir Šventoji Dvasia - viena. Aš nusiunčiau Savo Sūnų numirti ant kryžiaus, kad niekas nežūtų”.

„ Na, - pasakė Jis su šypsena, - Aš norėjau parodyti tau vietą, kurią Aš sukūriau Mano vaikams. Aš labai rūpinuosi visais vaikais. Aš labai nuliūstu, kai motina praranda vaiką, netgi tada, kai jis yra tik vaisius, tavo įsčiose prarastas prieš laiką,  Mano vaike. Matai, aš viską žinau ir rūpinuosi.

Aš žinau tą momentą, kai įsčiose užsimezga gyvybė. Aš žinau apie vaikus, kuriuos nužudo dar moters įsčiose - abortai - tai nelaukiamos gyvybės atsikratymas. Aš žinau apie tuos, kurie gimsta negyvi ir tuos, kurie gimsta luoši  ir su defektais. Siela -  tai nuo pat prasidėjimo.

Mano angelai nusileidžia į žemę ir atneša vaikus, kai jie miršta. Čia yra vieta, kur jie gali augti, mokintis ir būti mylimi. Aš jiems duodu sveiką kūną ir tas kūno dalis, kurių jie neturi. Aš jiems duodu šlovingus kūnus”.

Visoje planetoje buvo toks jausmas, kad tu esi visų mylimas bei visuotinis gerovės jausmas. Viskas buvo tobula. Šen ir ten, žalioje žolėje ir prie krištolinio švarumo tvenkinių buvo žaidimų aikštelės su marmuro sėdynėmis ir nupoliruotais mediniais suoleliais.

Ir visur buvo vaikai. Kur bepažiūrėtum, vaikai užsiiminėjo įvairiausia veikla. Kiekvienas vaikas buvo aprengtas baltais rūbais, be jokios dėmelės, ir apautas sandalais. Balti rūbai  buvo tokie ryškūs, kad jie žėrėjo nuostabioje planetos šviesoje. Šviesos gausumas visur paryškindavo vaikų rūbelių baltumą. Angelai saugojo vartus, o vaikų vardai buvo įrašyti į knygą.

Aš mačiau vaikus, kurie studijavo Dievo Žodį ir mokėsi muzikos iš auksinių knygų. Aš nustebau, matydama visokius gyvūnus, kurie prieidavo prie vaikų ir būdavo šalia, kol jie buvo šitoje angeliškoje mokykloje.

Nebuvo nei ašarų, nei liūdesio. Viskas buvo puiku ir visur buvo džiaugsmas bei laimė.

Vėliau angelas parodė man kitą planetą, kuri švietė prieš mus, kaip didžiulis švyturys. Šviesa apšvietė daugybę milijonų žvaigždžių, viskas planetoje buvo puiku ir virė gyvenimas.

Tolumoje aš pamačiau du kalnus iš gryno aukso, o arčiau prie manęs buvo auksiniai vartai, papuošti smaragdais ir kitais brangakmeniais. Aš žinojau, kad tai buvo nauja žemė ir didingasis  miestas - naujoji Jeruzalė - Dievo miestas, besileidžiantis ant  žemės.

Po to aš grįžau į senąją žemę, į tokią, kokia ji buvo prieš pasaulio pabaigos ugnį, kuri ją atpirks ir išvalys dėl kilnaus Dievo tikslo.

Čia irgi buvo naujoji Jeruzalė, tūkstantmečio sostinė. Ir aš mačiau žmones, kurie ėjo iš uolų, leidosi nuo kalnų ir traukė į šį miestą.

Čia Jėzus buvo Karalius, ir visos Žemės tautos atnešė Dievui dovanų ir reiškė Jam pagarbą.

Jėzus išaiškino,  ką reiškia mano regėjimai. Jis tarė: „ Greitai Aš grįšiu ir paimsiu  su Savimi į dangų, pradžioje  mirusius šventuosius, po jų , tuos, kurie bus gyvi, ir likusieji bus su Manimi paimti į dangų.

Po to žemėje apibrėžtą laiką žemėje viešpataus antikristas. Tada žemėje bus daugybė skausmo ir nelaimių, kokių ankščiau nebuvo ir nebus.

Tada Aš grįšiu su Savo šventaisiais ir šėtonas bus užrakintas į bedugnę, kur jis bus tūkstantį metų. To tūkstantmečio laiku Aš valdysiu žemę iš Jeruzalės. Kai tūkstantmetis praeis, laikinai bus išlaisvintas šėtonas, ir Aš jį nustebinsiu Mano atėjimo didingumu. Senoji žemė dings.

Žiūrėk, vietoje jos bus nauja žemė ir Nauja Jeruzalė, ir Aš valdysiu amžinai”.

 

XXI SKYRIUS

  

Klaidingos religijos  

 

Viešpats tarė: „ Jei žmonės žemėje paklausys Manęs ir atgailaus dėl savo nuodėmių, Aš prilaikysiu antikristo ir žvėries veiksmus, kol ateis laikas atsinaujinti . Argi neatgailavo Ninevijos tauta po Jono pamokslų? Aš toks pat vakar, šiandien ir amžinai. Atgailaukite ir Aš atsiųsiu gėrovės laikus”.

Po to aš girdėjau, kaip Jėzus kalbėjo: „ Mano tauta turi mylėti vienas kitą ir padėti vienas kitam. Ji turi neapkęsti nuodėmės ir mylėti nuodėmingąjį. Per šią meilę visi žmonės sužinos, kad jūs - Mano mokiniai”.

Kol Jėzus kalbėjo, žemė prasivėrė ir mes vėl buvome pragare. Aš pamačiau aukštumos  šlaitus nuklotus mirusių medžių kamienais, ir viskas aplinkui buvo purvinai pilka. Aš taip pat mačiau mažas duobes šlaituose ir pilkus žmonių siluetus, kurie vaikščiojo ir kalbėjo.

 Aš sekiau paskui Jėzų labai vingiuotu ir purvinu taku, kuris šlaitu vedė į pilkos kalvos viršų. Kai mes priartėjome, aš pamačiau, kad žmonės buvo sveiki, be sužalojimų, tačiau mirę. Jų kūnai buvo pilkos mirusiųjų spalvos, ir jie buvo tarpusavyje surišti pilka virve, kuri apėmė ir apraizgė visus žmones, esančius ant kalvos. Nors ugnies nesimatė, aš žinojau, kad tai - dalis pragaro, todėl,  kad ten nuo kaulų krito negyva mėsa, kuri staigiai vėl ataugdavo. Mirtis buvo aplinkui, tačiau žmonės atrodė to nepastebėjo - jie buvo labai įsigilinę į pokalbį.

Jėzus tarė: „ Imkime ir paklausykime, apie ką jie kalba”.

Vienas vyras tarė kitam: „ Ar tu girdėjai apie Jėzų, kuris atėjo išgelbėti mus nuo nuodėmių?”

Kitas atsakė: „ Aš žinau Jėzų. Jis apvalė mane nuo nuodėmių. Faktiškai aš nežinau, ką aš čia veikiu”.

„ Aš taip pat”, - atsakė pirmasis.

Kitas pasakojo: „ Aš bandžiau skelbti apie  Jėzų savo kaimynui, tačiau jis net neklausė. Kai mirė jo žmona, jis atėjo pas mane pasiskolinti pinigų jos laidotuvėms, tačiau aš atsiminiau, kad Jėzus kalbėjo, jog mes privalome būti išmintingi, kaip gyvatės ir ramūs, kaip balandžiai. Todėl aš jam pinigų nedaviau. Aš žinojau, kad pinigus jis būtinai panaudos kam nors kitam. Tu žinai, mes privalome tinkamai naudoti savo pinigus”.

Pirmasis vyras vėl pratarė:  „ Taip, broli,  -  tarė jis, - vienam berniukui mūsų parapijoje buvo reikalinga apranga ir avalynė, tačiau jo tėvas geria, todėl aš atsisakiau nupirkti ką nors jo sūnui - mes tikrai pamokėme jo tėvą”.

„ Taip, - sutiko kitas, nervingai tampydamas virvelę, kuri ji juosė ir siejo prie kitų, - mes visada turime mokyti kitus, kaip mokė Jėzus. Šis žmogus neturėjo teisės gerti. Tegu jis ir kenčia”.

Jėzus pasakė: „O, kvaila tauta ir  beširdžiai, prisikelkite tiesai, ir mylėkite vienas kitą karšta, ugninga meile. Padėkite bejėgiams. Duokite tiems, kurie skursta, be kokių tai minčių gauti už tai ką nors.

O, žeme, jei tu atgailausi,  Aš tave palaiminsiu ir neprakeiksiu tavęs. Pabusk iš savo miego ir ateik pas Mane. Susitaikykite ir  palenkite savo širdis prieš Mane, ir Aš ateisiu ir gyvensiu su jumis. Jūs būsite Mano tauta, ir Aš būsiu jūsų Dievas”.

 

XXII SKYRIUS

  

Žvėries ženklas

 

Aš girdėjau, kaip Viešpats kalbėjo: „ Mano dvasia ne visada kovos su žmogumi. Eime ir pažiūrėsime į žvėrį.

Paskutiniosiomis dienomis piktas žvėris pakils iš žemės ir  apgaus daugelį iš kiekvienos tautos žemėje. Jis reikalaus, kad kiekvienas priimtų jo ženklą, skaičių 666, kuris bus dedamas ant kaktos arba ant rankos. Kiekvienas, kuris tą ženklą priims , priklausys žvėriui ir kartu su juo bus numestas į ugnies ir degančios sieros ežerą.

Žvėris pasieks pasaulyje visuotinį pripažinimą, nes jis atneš pasauliui gerovę ir klestėjimą, kitokio niekada prieš tai nebuvo. Kai jis sukurs pasaulinę valstybę, tai tie, ant kurių  kaktos ar rankos nebus žvėries ženklo, negalės nusipirkti maisto, drabužių, automobilių, namų  ir ir dar daug ko, kas perkama. Jei jie neturės ženklo, jie negalės parduoti to, ką turi sukaupę.

Viešpats Dievas aiškiai skelbia, kad tie, kurie priims ženklą, tuo patvirtins savo ištikimybę žvėriui ir bus atskirti nuo Viešpaties Dievo amžinai. Jiems - vieta su netikinčiais ir nepaisančiais įstatymų.

Ženklas paprasčiausia konstatuoja, kad tie, kurie jį turi, atsisakė Dievo ir tam, kad gautų pragyvenimo priemones, pasisuko į žvėrį.

Žvėris ir jo paiekėjai persiokios tuos, kurie atsisakė ženklo, ir daugelį iš jų užmuš. Kokį jie berodytų spaudimą, viskas bus nukreipta tam, kad priverstų tikinčiuosius vietoje tikrojo Dievo priimti ženklą. Vaikus ir kūdikius žudys akyse tėvų, kurie atsisakė priimti ženklą. Tai bus didelio sielvarto laikai.

Tuos, kurie turės šitą ženklą, vers atsisakyti savo  nuosavybės žvėries naudai, už  pažadą, kad žvėris patenkins visus savo pasekėjo poreikius.

Kai kurie iš jūsų nusilps ir pasiduos žvėriui, ir priims ženklą ant rankos arba ant kaktos. Jie sakys: „ Dievas atleis, Dievas supras”. Tačiau Aš nesigailiu dėl Savo Žodžio. Aš per Savo pranašus ir Evangelijos tarnus daug kartų jus perspėjau. Atgailaukite dabar, kai dar diena, nes kai ateis naktis, tada teismas nuspręs amžiams.

Jeigu jūs nepaklusite žvėriui ir atsisakysite priimti ženklą, Aš jumis pasirūpinsiu. Aš nesakau, kad dauguma tuo laiku  nenumirs už savo tikėjimą, todėl, kad daugeliui bus nukirstos galvos už ištikimybę Viešpačiui Dievui. Palaiminti tie, kurie numirs su Viešpačiu, nes tai jiems didelė dovana.

Tikrai bus pasaulio sužydėjimo laikai, kurio metu žvėris pasieks populiarumo ir pagarbos. Jis išspręs visas pasaulio  problemas - tačiau taika baigsis kraujo praliejimu, o klestėjimas didžiuliu badu visoje žemėje.

Nebijokite to, ką žmogus gali su tavimi padaryti, tačiau bijok  to, kuris gali tavo sielą ir kūną nublokšti į pragarą. Todėl  kad, nors ir bus dideli gaisrai ir netektys, kančios padidės, Aš per jas  pravesiu jus visus. Bet prieš tą piktą dieną Aš pakelsiu galingą armiją, kuri bus man nuolanki dvasioje ir teisybėje. Viešpaties armija atliks didžiulius žygius ir darys stebuklus dėl Manęs. Todėl susirinkite visi į vieną vietą ir nusilenkite Man ir dvasia, ir  teisybe. Atneškite ir paduokite Man teisingumo vaisius, nes tai pagal įstatymą priklauso Man, ir Aš apginsiu jus nuo piktos valandos. Atgailaukite dabar ir išsigelbėsite nuo siaubo, kuris pasieks kai kuriuos neišgelbėtuosius.

Atlygis už nuodėmę - mirtis, o Dievo dovana - amžinas gyvenimas. Šaukitės Manęs, kol galite, ir Aš priimsiu jus ir atleisiu jums. Aš myliu jus ir nelinkiu, kad jūs žūtumėte.

Patikėkite tuo pranešimu ir gyvenkite. Ir šiandien pasirinkite, kam jūs tarnausite”.

 

 

XXIII SKYRIUS

  

Kristaus sugrįžimas

  

Aš regėjau, kaip Viešpats atėjo. Aš girdėjau Jo šaukimą, kaip trimito gausmą ir archangelo balsą. Ir visa žemė sudrebėjo, ir iš karstų pakilo visi šventieji mirusieji, kad sutiktų savo Viešpatį ore. Atrodė, kad ištisas valandas aš girdėjau, kaip trimitavo trimitai, ir žemė ir vanduo atidavinėjo savo mirusiuosius. Viešpats Jėzus Kristus stovėjo ant debesų viršūnės apsirengęs ugniniais rūbais ir tai nuostabiai atrodė.

Aš vėl išgirdau trimitų garsus. Aš mačiau, kaip tie, kurie dar buvo gyvi ir buvo žemėje, pakilo, kad juos sutiktų. Aš mačiau atpirktuosius, kaip milijonus šviesos taškelių, judančių į susirinkimo vietą danguje. Ten angelai davė jiems kuo švariausią baltą aprangą. Visi didžiai džiūgavo. Angelai palaikė tvarką, atrodė, kad jie buvo visur. Atkreipdami ypatingą dėmesį į kylančius žmones. Kai tik naujas kūnas būdavo atpirktas, jis keisdavosi ir kildavo oru.

Didelis džiaugsmas ir laimė užpildė padanges, ir angelai giedojo: „ Garbė karalių Karaliui!”  Garbė karalių Karaliui!

            Aukštai danguje aš pamačiau didelį dvasinį kūną - tai buvo Kristaus kūnas, jis gulėjo ant nugaros, lovoje, ir kraujas lašėjo ant žemės. Aš supratau, kad tai buvo mūsų nužudyto Viešpaties kūnas. Jis pradėjo didėti ir didėjo tol, kol neužpildė dangaus. Ir įeinantieji į jį, ir išeinantieji - buvo milijonai atpirktųjų.

            Aš nustebusi regėjau, kaip milijonai kilo laiptais prie kūno, pripildydami jį, pradėdami nuo pėdų, paskui per kojas, rankas, pilvą, širdį ir galvą. Ir kai jis prisipildė, aš pamačiau, kad jis buvo užpildytas žmonėmis iš kiekvienos tautos, kalbos ir genties žemėje, ir jie garsiai garbino Viešpatį.

            Milijonai buvo susodinti prieš sostą, ir aš mačiau angelus, kaip jie nešė knygas, iš kurių buvo skaitomas teismo sprendimas. Buvo gailestingumo krėslas, ir  daugelį apdovanojo.

            Paskui aš mačiau, kaip tamsa padengė žemę, ir visur pasirodė demoniškosios jėgos. Begalybė piktųjų dvasių buvo paleistos iš tamsiųjų požemių ir išsiuntinėtos po žemę. Aš girdėjau, kaip Balsas kalbėjo: „ Vargas žemės gyventojams, todėl, kad šėtonas atėjo gyventi tarp jų”.

            Aš mačiau piktąjį žvėrį, jis liejo savo pyktį ant visos žemės. Pragaras dėl jo pykčio sudrebėjo ir iš bedugnių duobių pakilo piktosios esybės, kurių buvo be skaičiaus, ir pajuodavo žemė nuo tokio didelio jų kiekio. Žmonės verkdami bėgo į kalnus ir uolas. Ir žemėje buvo karai, badas ir mirtis.

            Pagaliau, aš pamačiau ugninius žirgus ir vežimus danguje. Žemė drebėjo, ir saulė pasidarė, kaip kraujas, ir angelas tarė: „ Girdi, o, žeme, Karalius eina!”

             Ir pasirodė danguje karalių Karalius ir viešpataujančiųjų Viešpats, ir su Juo buvo  šventieji visokio amžiaus, jie buvo apsirengę sniego baltumo rūbais. Ir aš atsiminiau, kad kiekviena akis pamatys Jį ir, kad kiekvieno keliai parklups prieš Jį.

            Paskui angelai paėmė savo pjautuvus ir nupjovė subrendusį derlių: kuris buvo pasaulio pabaiga.

            Jėzus prabilo: „ Gailėkitės ir būsite išgelbėti, nes Dievo Karalystė priartėjo. Mano valia ir Mano Žodis pildosi. Paruoškite kelią Viešpačiui”.

            O aš pagalvojau, kad mes turime mylėti vienas kitą. Mes turime būti tvirti ir nuoširdūs, ir auklėti savo vaikus greito Kristaus atėjimo dvasioje todėl, kad Karalius tikrai ateina!

 

 

            XXIV SKYRIUS

  

            Paskutinysis Dievo kreipimasis

  

            Jėzus bylojo: „ Atveskite į protą tuos, kurie pasaulyje, kad jie negalvotų apie save per daug gerai ir nepasikliautų turtais ir neteisybe, o gyvu Dievu,  duodančiu jums visa ko jums reikia. Elkitės pagal Dvasią, ir jūs nepaklusite kūno geiduliams.

            Neapsigaukite: Dievas nebūna niekinamas. Ką žmogus pasės, tą ir pjaus. Sėdamas dėl savo kūno, nuo savo kūno  pjaus  puvėsius; sėjantis savo dvasiai, iš dvasios gaus amžiną gyvenimą. Kūno reikalai: svetimavimas, pasileidimas, nešvara, stabmeldystė, būrimas, pyktis, pavydas, girtavimas, savavaliavimas ir taip toliau… Taip elgdamiesi, Dievo Karalystės nepaveldėsite.

            Dvasios vaisiai: meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, kilnumas, nuoširdumas, tikėjimas, kuklumas, susilaikymas. Jie - Kristaus Dvasios vaisius - jie nugalės kūną ir jo įgeidžius. Žmonės, atnešantieji Kristaus Dvasios vaisius, nukryžiavo kūną su aistromis ir įgeidžiais.

            Kai Dievo Žodis išsipildys, tada ateis pabaiga. Niekas nežino nei tos dienos, nei tos valandos, kada Dievo Sūnus grįš į žemę. Netgi Sūnus nežino, todėl, kad tai žinoma tik Tėvui. Žodis greitai išsipildo. Ateik kaip mažas kūdikis ir leisk Man nuplauti tavo kūno darbus. Pasakyk Man:

            „ Viešpatie Jėzau įeik į mano širdį ir atleisk man mano nuodėmes. Aš žinau, kad aš nusidėjėlis ir gailiuosi už visas savo nuodėmes. Nuplauk mane Savo krauju ir apvalyk mane. Aš nusidėjau prieš dangų ir prieš Tave, ir aš nevertas vadintis sūnumi. Aš priimu Tave tikėdamas kaip savo Gelbėtoją”.

            Aš duosiu jums ganytojus pagal Savo širdį, ir Aš būsiu jūsų Ganytojas. Jus būsite Mano tauta, ir Aš būsiu jūsų Dievas. Skaitykite Žodį ir neapleiskite savo susirinkimų. Atiduokite Man visą savo gyvenimą, ir Aš jus išsaugosiu. Aš niekada jūsų neapleisiu ir nepaliksiu”.

            Žmones,  viena Dvasia mes turime galimybę pasiekti Dievą. Aš meldžiuosi, kad visi ateitų ir atiduotų savo širdis Viešpačiui.

 

 

            XXV SKYRIUS

  

            Dangaus vizijos

  

            Kai kurie regėjimai man buvo suteikti, dar iki to, kai Kristus vedžiojo mane į pragarą. Kai kurie iš jų atėjo mano kelionės po pragarą pabaigoje.

 

            Dievo pavidalas

 

            Aš šį regėjimą pasiekiau, kai labai gyliai meldžiausi, masčiau ir buvau labai nuolanki.

            Viešpaties Šlovė pasirodė toje vietoje, kur aš meldžiausi. Didžiulės ryškių spalvų ugnies bangos didingai  pasirodė prieš mano akis. Ugnies ir šviesos viduryje buvo Dievo sostas. Soste buvo Dievo pavidalas. Džiaugsmas, ramybė ir meilė ėjo nuo Visagalio Dievo.

            Oras aplink sostą buvo užpildytas kūdikėliais - cherubinais, kurie giedojo ir bučiavo Viešpaties veidą, rankas ir kojas. Giesmė, kurią jie giedojo, buvo: „ Šventas, šventas, šventas Viešpats Dievas Galingasis”. Virš cherubinų galvų ir mažulyčių sparnų švietė ugnies liepsnelės. Jų sparnelių plasnojimas, atrodė, sutapo su jėgos ir garbės Viešpaties judesiais.

            Vienas cherubinas priskrido prie manęs ir palietė mano akis.

           

 

 

 

 

Aukso kalnai

 

Savo regėjime aš žiūrėjau toli, dideliu atstumu  virš žemės. Aš galėjau matyti, kaip daugybės mylių plote buvo išdegusi žemė, trokštanti lietaus. Žemė buvo sausa, supleišėjusi ir bevaisė. Nebuvo nei medžių, nei kokios nors augmenijos.

Toliau, už išdžiuvusios žemės,  man buvo leista pamatyti visą kelią į dangų. Ten, vienas prie kito, susiliesdami papėdėmis, buvo du gigantiški kalnai. Aš nežinau jų aukščio, bet jie buvo labai aukšti. Aš priėjau arčiau kalnų ir nustačiau, kad jie yra iš gryno aukso - aukso tokio švarumo, kad buvo tiesiog perregimi.

Pro kalnus ir už jų aš mačiau baltą žėrinčią šviesą, ir šviesa sklido užpildydama visą visatą. Aš savo širdimi jaučiau, kad tai pagrindas, ant kurio laikosi dangus.

Žmonės mušasi dėl mažo auksinio žiedelio, o Dievas valdo visą auksą.

 

Rūmų statyba

 

            Maldos metu aš regėjau šią viziją.  Aš mačiau angelus, skaitančius ataskaitą apie darbus, kuriuos mes darome čia, žemėje. Kai kurie angelai buvo su sparnais, o kai kurie ne. Kai kurie buvo dideli, kai kurie maži. Jų veidai buvo skirtingi. Kaip ir žmonės čia žemėje, angelai gali būti atpažįstami pagal veido bruožus.

Aš mačiau, kaip angelai energingai šlifavo didžiulių apimčių briliantus ir inkrustavo juos į puikių rūmų pamatus. Briliantai buvo 30,5 cm pločio ir 61 cm ilgio ir labai gražūs. Kiekvieną kartą, kai atkovojama siela Dievui, į sielos atkovotojo rūmų pamatą įdedamas briliantas. Nėra betikslio darbo, jei jis daromas Dievo garbei.

 

Dangaus vartai

 

Kitą kartą, melsdamasi, aš mačiau šį dangaus regėjimą. Aš buvau dvasios pavidale, ir angelas priėjo prie manęs ir paėmė mane į dangų. Vėl mačiau nuostabų reginį kylančios šviesos ir tokio akinančio didybės žėrėjimo, kokį aš buvau mačiusi tik už gryno aukso kalnų. Žiūrėjimas į Dievo jėgos pasireiškimą kėlė pagarbią baimę.

Kai angelas ir aš priėjome prie dviejų gigantiškų vartų, begalinėje sienoje, mes pamatėme du neįprastai didelius angelus su kardais. Jie buvo apie 50 funtų ( 15 metrų)  ūgio. Jų plaukai buvo iš aukso sruogų. Vartai buvo tokie aukšti, kad aš negalėjau matyti jų viršaus. Tai buvo pats gražiausias meno kūrinys, kokį aš kada nors mačiau. Išraižyti ranka, su sudėtingomis sklendėmis, papuošimais, drapiruotėmis, klostėmis, raižiniais  ir papuošti perlais, briliantais, rubinais, safyrais ir kitais brangakmeniais. Vartai buvo tobulai harmoningi. Jie darinėjosi į lauko pusę. Pro vartus išėjo angelas su knyga rankose.

Sutikrinęs su knyga, angelas linktelėjo galvą, patvirtindamas, kad aš galiu įeiti.

Skaitytojau, tu negali patekti į dangų, jei nėra tavo vardo Ignaco Gyvenimo Knygoje.

 

Kartoteka

 

Viename regėjime angelas paėmė mane į dangų ir parodė man labai didelį kambarį, kurio sienos buvo gryno aukso. Ant sienų buvo išgraviruotos alfabeto raidės. Kambarys buvo panašus į biblioteką, tačiau knygos, vietoje to, kad būtų sudėtos į lentynas, buvo įstatytos į sienas.

Angelai su mantijomis ėmė knygas iš sienų ir atidžiai jas skaitė. Atrodė, kad tai ką jie darė, buvo daroma  griežtai pagal nustatytą tvarką. Aš pastebėjau, kad knygos buvo storos, auksiniais viršeliai, o kai kurie puslapiai buvo raudoni. Knygos buvo labai gražios.

Angelas, buvęs su manimi, pasakė, kad šios knygos - kiekvieno žmogaus, kuris kada nors buvo gimęs žemėje,  gyvenimo ataskaita. Man buvo pasakyta, kad dar yra kambarių ir ten dar daugiau ataskaitų. Laikas nuo laiko angelai atnešdavo ataskaitas  prieš Dievą tam, kad jis pritartų ar nubaustų.

Knygose buvo surašyti maldų tekstai ūlymai], pranašystės, pozicijos, Viešpaties augimas, sielos, atvestos prie Kristaus, Dvasios vaisiai ir daug kas kita. Viskas, ką mes darome žemėje, angelai surašo vienoje iš  knygų.

Kartkartėmis angelas ima knygą ir minkštu audiniu išvalo kai kuriuos puslapius. Išvalytieji puslapiai tampa raudonais.

 

Dangaus laiptai

 

Viešpaties Dvasia atsiuntė man dar vieną regėjimą. Aš regėjau ilgus dvasinius laiptus, kurie leidosi iš dangaus į žemę. Viena jų puse angelai leidosi į žemę, kita puse kilo į viršų.

Angelai, lipantieji laiptais, buvo be sparnų, tačiau kiekvienas turėjo knygą su vardu ant viršelio. Kai kurie angelai, atrodė, davė nurodymus ir atsakinėjo į kitų angelų klausimus. Gavę nurodymus ir atsakymus į klausimus, angelai dingdavo.

Aš, taip pat mačiau kitas kopėčias, kitose žemės vietose. Angelai pastoviai judėjo: kilo ir leidosi. Angelai judėjo greitai ir ryžtingai, nes jie buvo kurjeriai, nešantieji Dievo įsakymus.

               

 

  

  

XXVI SKYRIUS

  

Kristaus pranašavimas

  

Kai Kristus pasirodė man pirmą kartą, jis pasakė: „ Katrina, tu išrinkta Tėvo, kad lydėtum Mane per pragaro gilumas. Aš daug ką tau parodysiu ir pragare ir danguje, ir noriu, kad pasaulis apie tai žinotų. Aš pasakysiu tau, ką rašyti, kad ta knyga būtų teisinga ataskaita apie tai, kaip iš tikro atrodo šios nežinomos vietos. Mano Dvasia atvers paslaptis apie amžinybę, teismą, meilę, mirtį ir gyvenimą ateityje”.

 

Viešpaties žinia prarastam pasauliui:

„Aš nenoriu, kad jūs eitumėte į pragarą. Aš jus sutvėriau Savo džiaugsmui ir amžinam bendravimui. Jūs - Mano kūriniai ir Aš jus myliu.

Šaukitės manęs, kol Aš arti, Aš išgirsiu ir atsakysiu jums. Aš noriu atleisti ir palaiminti jus.”

 

Tiems, kurie gimę iš aukščiau, Viešpats sako:

„ Nepamirškite susirinkti.  Susirinkite į vieną vietą ir melskitės bei nagrinėkite Mano Žodį.

Garbinkite Mane Šventojoje Dvasioje”.

 

            Viešpats kalba bažnyčiai ir tautoms:

          „Mano angelai visada kovoja už išganymo paveldėtojus ir už tuos, kurie taps išganymo paveldėtojais. Aš nesikeičiu. Aš tas pats vakar, šiandien ir amžinai. Ieškokite Manęs ir Aš jus apšviesiu Savo Dvasia. Jūsų sūnūs ir dukros pranašaus, Aš jūsų tarpe darysiu didelius stebuklus”

 

            Jei tu neišgelbėtas, prašau, tuojau pat rask laiko ir klaupkis ant kelių prieš Viešpatį ir prašyk Jo atleisti už tavo nuodėmes ir padaryti tave Jo šeimos nariu. Kiek tai bekainuotų, tu turi jau dabar apsispręsti padaryti dangų savo amžinais namais. Pragaras baisus, ir jis tikrai yra.

 

 

           

 

IŠVADOS

 

            Aš noriu užtikrinti jus dar kartą, kad tai, apie ką jus perskaitėte mano knygoje, tikrai egzistuoja.  Pragaras - reali vieta, kur kankinama ugnimi. Be to, aš noriu pasakyti, kad dangus taip pat yra realus ir gali tapti amžinais jūsų namai.

            Kaip Dievo tarnas, aš sekiau paskui Viešpatį Jėzų Kristų ir kuo tiksliausiai aprašiau viską, ką Jis man parodė.

            Norint gauti kuo tikslesnius rezultatus, jums verta šią knygą skaityti kartu su Biblija, ir lyginti, kas parašyta čia su Šventuoju Raštu. Te tarnauja ši knyga  Dievo Garbei.

          Išganymas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui, nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai.

 

 

Meri Katrina Bakster

  

Apreiškimas  20: 13-15

Matas            10: 20

Lukas            12: 5

Lukas            16: 20-31

Psalmė           9: 18

Alegorijos      7: 27

Alegorijos      9: 18

Isajus             5:  14

Isajus             14:  12-15

Matas             2:   22

Matas             23:  33

Markas           9: 43-48

Laiškas romiečiams  10:9-10

I Jono laiškas             1 : 9

 

 

 

Apie autorę

  

Meri Katrina Bakster gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Tenesio valstijoje, Čatanugo mieste. Ji augo Dievo namuose. Kai ji buvo dar visai maža, jos mama jai paaiškino apie Jėzų Kristų ir Jo gelbėjimus.

Būdama 19 metų ji gimė iš aukščiau [gavo Šventosios Dvasios krikštą].

Po kelerių metų tarnavimo Viešpačiui ji, kurį laiką,  buvo atitolusi nuo tikėjimo. Viešpaties Dvasia jos neapleido, ir ji grįžo, ir vėl pašventė savo gyvenimą Kristui. Ji iki šiol jam ištikimai tarnauja.

Praėjusio amžiaus 60-ųjų metų viduryje Katrin su savo šeima persikėlė gyventi į Detroitą, vėliau į Mičigano valstiją, Bellevylį, kur  ji pradėjo matyti regėjimus nuo Dievo.

Pastoriai ir tikėjimo lyderiai labai gerai vertina jos tarnavimą Dievui, jos atsidėjimą Evangelijos skelbimui ir Bažnyčios ugdymui. Jos organizuojamuose Šventosios Dvasios judėjimo  susirinkimuose  įvykdavo stebuklai. Ji mylėjo Viešpatį visa savo širdimi, protu ir siela.  Katrina juto stiprų troškimą tarnauti Viešpačiui visu savo gyvenimu.

Ji tikrai atsidavusi Viešpaties tarnaitė. 1983 m. ji buvo įšventinta į dvasininkų luomą. Šiuo metu ji tarnauja Nacionalinėje Dievo bažnyčioje Vašingtone. Su vyru Billu Baksteriu ji gyvena 24 metus, užaugino keturis vaikus, turi šešis anūkus, kurie palaiko jos tarnavimą Dievui. Ji siekia atkovoti kuo daugiau sielų Jėzui Kristui.

1976 metai, gyvendama Bellevylyje, ji gavo Šventosios Dvasios dovaną, matyti regėjimus ir girdėti apreiškimus. Sapnuose ar gilios maldos metu jai, žmogaus pavidalu,  pasirodydavo Jėzus. Nuo to laiko ji matė daug vizijų ir pranašysčių. Apsilankydamas pas ją,  Jėzus atvėrė jai pragaro gilumas ir lygius, prarastų sielų kankinimų laipsnius. Jai, taip pat, buvo parodytas dangus sielvarto ir amžių pabaigos periodu.

Vienu metu Jėzus aplankydavo ją kiekvieną naktį, ir tai truko keturiasdešimt parų. Jis paaiškino, kad tai, ką Jis parodė ir perteikė, šios knygos autorei, Meri Katrinai Bakster -  perspėjimas visam pasauliui.

Rodyk draugams

Susikūriau blog’ą, kad parašyčiau apie amžinybę. Manau pradėsiu nuo pragaro.

Rodyk draugams